Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Atėjo kartą pas vieną ūkininką kažkoks senelis ir paprašė nakvynės. Bet ūkininkas jam tarė:
— Kur mes tau leisim čia nakvoti, kad patys neturim kur gulėti!
— Gal jauja šilta? — paklausė senelis, kurio būta Dievo.
— Šilta! — atsakė ūkininkas,
Tuomet Senelis su bernu nuėjo gulti į jaują.
Pirmą nakties valandą atėjo šeimininkas su šeimyna kulti. Senelis nubudo ir išgirdo, kad tariasi kulti. Jis atsikėlė ir, nuėjęs pas šeimininką, sako jam:
— Eikit gulti! Aš iškulsiu!
— Kaip tu vienas iškulsi? — sako šeimininkas.
Senelis liepė jiems eiti gulti — ir visi nuėjo, tik pats ūkininkas jo nepaklausė. Jis išėjo už durų ir žiūrėjo, kaip tas Senelis vienas kuls.
Senelis, prisinešęs javų, prisiklojo jų ir paskum, juos peržegnojęs, mostelėjo — ir visos kertės ėmė degti, o javai — kultis. Senelis stovi ir kalba:
— Pu pu pu pu! — o javai tik češka, tik kuliasi. Beregint buvo viskas iškulta.
— Grūdai sau, pelai sau! — tarė Senelis, ir grūdai atsiskyrė nuo pelų.
Kai Senelis baigė darbą, atėjo ūkininkas ir sako:
— Dabar aš kulsiu!
— Neiškulsi, vaikeli! — tarė jam Senelis.
Ūkininkas Senelio nepaklausė; prisinešė jis javų, prisiklojo, peržegnojo, permojo ranka, bet kertės nė nemano degti. Tuomet jis paėmė degtuką, padegė juo kertes ir sako:
— Pu pu pu pu!
Tuomet visos kertės suliepsnojo — ir visas klojimas sudegė. Vos ne vos pats ūkininkas išsigelbėjo iš ugnies. (Užrašė E. Čerkesaitė, pasakė P. Čerkesas, 80 mt. amžiaus, Bernotų km., Panevėžio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 376
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
