Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą Dievas, beeidamas per žmones, užėjo pas vieną ūkininką, kuris buvo neturtingas.
Senelis, iėjęs į vidų, paprašė nakvynės. Ūkininkas Senelį priėmė, bet liepė jam eiti gulti į jaują.
Kadangi seniau žmonės kuldavo kultuvais ir javus džiovindavo jaujose, tai ir to ūkininko jauja buvo prikurenta ir pridžiauta javų.
Senelis nuėjo gulti, o ūkininkas ėmė saugoti jį, kad jis neimtų nešti javų, bet ramiai gulėtų. Senelis, norėdamas ūkininkui padaryti gero, negulė, bet ėmė javus kulti. O kūlė jis šitaip: pasiėmė keturias žvakes ir, į kiekvieną kampą pastatęs po žvakę, užžibino jas. Paskum javus patiesė ant grindų ir ėmė kalbėti atsistojęs:
— Šiaudai sau, grūdai sau! Šiaudai sau, grūdai sau!
Taip jis kalbėjo, kol visi javai išsikūlė. Tuomet Senelis atsigulė, pagulėjęs atėjo į grįčią ir sako:
— Tu esi geras žmogus! Tu mane paguldei, pavaišinai! Už tai aš tau atsimokėjau! — Taip tarė Senelis ir išėjo.
Ūkininkas viską papasakojo pačiai. Pati prisipirko daug vaško, pridirbo daug žvakių, ir, viską, padariusi, kaip Senelis darė, ėmė kulti javus: šiaip sakė, taip, bet vistiek nesikūlė. Mat, to Senelio būta Dievo. (Užrašė K. Dankevičiūtė, Varakiškių vnk., Pumpėnų vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 379
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
