Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kartą Dievas, pasivertęs seneliu, ėjo per žmones ir užėjo pas vieną moteriškę, kur paprašė valgyti. Moteriškė Senelį išvijo, sakydama, kad tokiems seniams ji neturinti ko duoti. Senelis prašė nors mažytės plutelės, bet moteriškė atsakė:
— Geriau tą plutelę atiduosiu šuniui suėsti, negu tau!
Senelis padėkojo jai už tokią gerą širdį ir išėjo, sakydamas:
— Atsimink, kad ir tu turėsi senatvėje vaikščioti pakiemiais ir prašyti duonos!
Sulaukus senatvės, moteriškė turėjo elgetauti, nes žentas jos nekentė ir išvarė. Atsiminė tuomet moteriškė Senelio žodžius ir gailėjosi. Kartą, eidama per žmones, ji sutiko tą patį Senelį. Senelis paklausė, kodel ji elgetauja, — juk seniau taip gerai gyvenusi.
— Kad dabar turėčiau ko duoti, tai duočiau ne tik duonos, bet ir sviesto, — atsakė moteriškė.
Senelis pasigailėjo jos, liepė eiti namo ir daugiau šelpti vargšus. Nuo to laiko moteriškė vėl gerai gyveno ir suprato, kad tas Senelis buvo Dievas. Kai pas ją ateidavo elgeta, tai ji visuomet jį sušelpdavo. (Užrašė A. Žėkaitė, pasakė O. Žėkienė, 43 mt. amžiaus, Pagiegalos km., Panevėžio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 385
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
