Dievas Senelis vargšui

Kitą kartą pagiryje gyveno vargingas žmogus, o netoli jo, ant kalniuko, — turtingas ūkininkas. Vieną vakarą užėjo pas turtingąjį ūkininką Dievas Senelis ir paprašė nakvynės, bet tas jo nepriėmė. Tuomet užėjo Senelis pas vargingąjį žmogų ir ten paprašė nakvynės. Tas mielai Jį priėmė, bet pasakė:

— Aš nieko, be grybų, neturiu, kuo galėčiau tamstą pavalgydinti.

Tuomet Senelis išėmė pirščiuką medaus ir riešuto didumo kepaliuką ir sako tam vargšui:

— Atnešk man dvi lėkštes, peilį ir šaukštą!

Išgirdo tai žmogus ir pamanė, kad tas Senelis truputį kvailas, nes iš to pirščiuko ir riešuto nori save ir jį, šeimininką, pavalgydinti. Bet vis delto atnešė jam prašomus daiktus. Senelis pradėjo tą riešutą piaustyti — ir pripiaustė pilną lėkštę. Paskui paėmė tą pirščiuką medaus, pradėjo su šaukštu semti — ir prisėmė pilną lėkštę. Pavalgė abu skaniai ir sočiai. Seneliui pernakvoti vargšas davė savo lovą, o pats atsigulė ant krosnies. Kokią antrą valandą ryto mato tas žmogus, kad troboj pasidarė šviesu, bet jis nežinojo, ar jis sapnuoja, ar tai yra teisybė. Mato jis pas tą Senelį atlėkusį angelą, kuris ir sako Jam:

— Laba diena, Viešpatie Dieve!

Senelis klausia angelą, kas girdėti aplinkumoj.

— Pas vieną ūkininką atsirado laukis ėriukas ir juoda avelė. Paskui pas vieną žmogų gimė sūnelis! — sako angelas.

Dievas Senelis tą sūnelį paskyrė kunigu, kad būtų naudingas žmonijai, laukį paskyrė vilkams sudraskyti, o tą avelę paliko ūkininko naudai.

Anksti rytą vargšas ir Senelis atsikėlė ir suvalgė kas buvo pasilikę lėkštėse. Paskum Senelis tam vargšui ir sako:

— Palydėk mane iki vieškelio!

Jiems beeinant tas vargšas ištroško gerti. Senelis, gerdamas vandenį, tarė:

— Koks skanus tas vanduo!

O žmogus, gerdamas vandenį, atsakė:

— Tas vanduo yra kartus!

— Tai tavo nuodėmės! — sako jam Senelis.

Atsisveikindamas Senelis paklausė:

— Sakyk, ko tu nori savo gyvenime?

— Aš noriu būti toks pat, kaip mano kaimynas! — atsakė vargšas.

— Gerai! Tau Dievas už tavo gerą širdį visą tai duos. — Tai taręs, Senelis nuėjo savo keliu, o vargšas namo.

Grįžta vargšas namo ir mato, kad jo grįčia dega. Puolė jis jos gesinti, bet jau buvo pervėlu. Paskui jis ir sako:

— Maniau, kad duos Dievas man laimę, o dabar dar tą paskutinę grįčią sudegino! į

Verkė jis, verkė ir pradėjo kasti, manydamas, kad pelenuose kokį kirvį arba taip ką nors ras. Paskui pradėjo krosnį griauti ir begriaudamas rado puodą auksinių pinigų. Radęs pinigus, labai apsidžiaugė ir pamanė, kad tas Senelis buvo Dievas. Iš jo nelaimės padarė laimę. (Užrašė A. Kantautaitė, pasakė A. Kantautas, Dotnuva).