Dievas ir ūkininkas

Kitą kartą, dar senų senovėje, kai Dievas vaikščiodavo po svietą ir mokydavo žmones, toksai vienam ūkininkui atsitiko pamokymas.

Dievas, pasivertęs seneliu ir lazdele pasiramsčiuodamas, ėjo per sodžių. Buvo jau vakaras. Dievas užėjo pas vieną, pas kitą ūkininką ir vis prašė priimti nakvynėn, bet tie atsakė:

— Neturime vietos, kur galėtumėm tamstą paguldyti!

Galiausiai nuėjo Dievas pas turtingą to sodžiaus ūkininką ir taip pat prašo nakvynės, bet ir to namuose atsakė:

— Troboje neturime kur tamstos paguldyti. Jei tik klojime. Kitur negalime!

Dievas pasiliko pas turtingą ūkininką nakvoti. Šeimininkė Jį pavalgydino, o paskum leido Jam miegoti klojime su bernu. Pasiėmė jie duonos, paduškas, kuo užsikloti ir nuėjo į klojimą. Pasitaisė guolį ir miega.

Apie pusiaunaktį bernas atsibudęs norėjo vandens atsigerti, bet bijojo eiti. Tuomet ir Senelis atsibūdo. Pamatė Jis berną pabudusį ir sako:

— Vaikeli, tu jaunesnis, nueik atnešk man vandens! Aš labai noriu gerti!

Bernas, nors bijodamas, bet vis tiktai nuėjo į trobą, pasiėmė puoduką ir eina prie šulinio. Priėjo jis prie vartų, gi žiūri, kad žmogus sukapotas guli: čia viena ranka, toliau koja. Bernas buvo pamanęs šeimininkui pasakyti, bet, bijodamas eiti į trobą, pribėgo prie klojimo ir pamatė pakartą žmogų. Pamatęs pakaruoklį, jis taip persigando, jog net suriko. Nuėjo jis į savo guolį ir drebėdamas guli.

Senelis, pastebėjęs, kad bernas atėjo, paklausė jį:

— Vaikeli, kodel neatnešei vandens?

184 .

— Nuėjau į trobą, pasiėmiau puodą ir ėjau prie šulinio. Nugi prie vartų pamačiau žmogaus ranką ir koją! Bėgau į klojimą, o pagal klojimą žmogus pakartas! — drebančiu balsu ėmė pasakoti bernas.

Tuomet Senelis ir sako:

— Matai, vaikeli, tai vis pamokymas: ta ranka ir koja prie vartų reiškia, kad, vartų neuždaręs, gali daug nelaimių padaryti, o pakartas žmogus, tai šieno vežimas, kurio viržių vakar neatleidote. Taip jis ir paliko suveržtas, kaip pakartas žmogus!

Tai pasakęs, Senelis prapuolė, o bernas ramus išmiegojo iki ryto. Rytą atsikėlęs papasakojo jis visa, kas buvo atsitikę, šeimininkams. Bet jie nenorėjo tikėti, manė, kad jis meluoja. Nuėjo pasižiūrėti — ir to Senelio neberado. Tuomet ir jie įtikėjo, kad tai buvo Dievo pamokymas. (Užrašė L. Ribikauskas, Kėdainiuose).