Senelis Dievas

Vieną kartą atėjo pas ūkininkus kažkoks senelis ir paprašė nakvynės. Ūkininkai jį priėmė, bet gulti jam liepė eiti su bernu į klojimą. Kai jie užmigo, tai bernas ėmė labai knarkti. Senelis jį pabudino ir sako:

— Ko tu taip knarki?

— Aš labai noriu gerti, tai ir knarkiu!

— Eik ir atsigerk!

Bet bernas nėjo gerti. Tik kai senelis trečią kartą jį pabudino, tik tada jis nuėjo. Nuėjo jis į trobą ir pamatė, kad po girnom sėdi mergaitės ir kad graužia, kad graužia žemes, net joms dantys kruvini. Eidamas pro trobą žiūri — gi vienam ir kitam trobos gale guli po du žmones, kurių vieniems karvelis į burnas kaišioja snapelį, o tarp kitų — sniego pusnis. Nueina jis prie šulinio, gi žiūri: liežuviai, kad pleška, kad pleška. Priėjo jis prie vartelių — ir rado juos žmogaus ranka užkištus. Nuėjo prie klojimo — ir pamatė žmogų, kuris stovi vandenyje ir prašo gerti.

Kai jis sugrįžo į klojimą, senelis ir klausia jį:

— Ką gi tu ten matei?

— Mačiau po girnom dvi mergaites graužiant žemes!

— Jos visada duoną mėtydavo! — atsakė senelis.

— Paskui mačiau vienoj pusėj trobos du žmones ir kitoj du: vieniems karvelis į burną kaišiojo snapelį, o tarp kitų — sniego pusnis!

— Kurie visada buvo geri, tai prie tų karvelis, o kurie buvo blogi, tai tarp jų sniego pusnis! — tarė senelis.

— Paskui mačiau, kad prie šulinio liežuviai pleška!

— Jie visada meluodavo! — vėl tarė senelis.

— Einant pro vartelius mačiau, kad jie žmogaus ranka užkišti!

— Jis buvo šeimininkas, ir niekuomet vartų neuždarydavo, — paaiškino senelis.

— Paskui dar mačiau, kaip vienas Žmogus stovėjo vandeny ir prašė gerti.

— Tai būsi tu! — sako senelis. — Eik atsigerk — ir nieko nebematysi!

Bernas nuėjo, atsigėrė ir tikrai nieko nebematė, bet kai sugrįžo į klojimą — senelio neberado.

Tas senelis buvo Dievas. (Užrašė E. Čerkesaitė, pasakė M. Kanišauskienė, 80 m. amžiaus, Panevėžyje).