Senelis ir dūšios

Gyveno toks ūkininkas, pas kurį atėjo kartą elgeta ir sako:

— Ar nepriimtum į nakvynę?

Kodel ne! — sako ūkininkas. — Nueik su piemeniu į klojimą ir atsigulk!

Taip ir nuėjo tas senis su piemeniu ir atsigulė. Naktį tas senis ir sako piemeniui:

— Nueik, vaikeli, ir atnešk man gerti! |

Tas vaikas atėjo į grįčią vandens. Klauso ir girdi, kad visuose grįčios kampuose kažkas rėkia: „Gerti, gerti!“. Tas vaikas išsigandęs bėgti pas ūkininką. Atbėgo ir mato, kad ūkininkui didelis ledo gabalas ant krūtinės užverstas guli. Išsigando vaikas ir ūkininko nepabudino. Eina jis atgal, gi žiūri — pamatinė, kaip jautis, guli. Eina prie klojimo, gi žiūri — guli angis. Atėjo išsigandęs jis į klojimą. Senelis ir sako jam:

— O iką, vaikeli, ar atnešei gert?

— Kad kai aš nuėjau į grįčią, tai visuose kampuose ėmė rekti: „Gerti, gerti!“

— Tai dūšios rėkia gerti, nes jos grįčioje niekad neturi vandens, — tarė senelis.

— O kai aš nuėjau pas ūkininką, tai ant ūkininko krūtinės gulėjo ledo gabalas, o kai bėgau toliau, tai ant tako gulėjo pamatinė, kaip jautis, o kai atėjau pas klojimo duris, tai pamačiau gulinčią angį. Maniau, kad ji mane nukirs!

Tuomet senelis tarė:

— Ant ūkininko krūtinės ledas už tai jam, kad jis supykęs atsigulė. Toji pamatinė už tai, kad ją tankiai minavojo, garbino, o toji angis už tai tave norėjo nukirsti, kad tu labai pyksti, keiki gyvulius. — Taip pasakęs, tas senelis paėmė ir išnyko jam iš akių.

Piemuo viską papasakojo ūkininkui, o ūkininkas pagalvojęs tarė:

— Tas senelis — tai pats Dievas buvo. (Užrašė V. Dūdaitė, pasakė O. Vaškevičienė, 70 m. amžiaus, Naudžiūnų vnk., Panevėžio ap.).