Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Ėjo kartą Dievas ir užėjo pas vieną neturtingą moteriškę. Ten ir apsinakvojo. Toji moteriškė neturėjo kuo patalo pakloti, taigi paklojo tam keleiviui savo geriausius šventadieninius rūbus, kad tik būtų geriau jam miegoti. Atsikėlęs iš ryto keleivis paprašė užkąsti. Moteriškė atsakė, kad neturinti ko duoti.
— Ką turi, tą ir duok! — tarė keleivis.
Moteriškė, turėdama truputį kruopų, paėmė ir išvirė jas, o išvirus užbaldė pienu, kurio teturėjo tik nedidelį puoduką vaikučiams. Taigi
Tautosaka, 12. 177
vaikams jo nedavė, bet keleiviui visą išpylė. Keleivis paragavo truputį kruopų, o likusias išpylė žemėn ir išėjo. Moteriškė labai nustebo, kad keleivis kruopas išpylė. Jai nuostabu buvo, kad ji atėmė nuo savęs ir vaikų paskutinį kąsnį, o jis išpylė viską žemėn. Bet, pasižiūrėjus į kruopas, pamatė, kad vietoj išpiltų žemėje kruopų žerėjo auksas. Ji tuojau tą auksą surinko, ir tuomet tik suprato, kad tai buvo ne paprastas senelis, bet Dievas Senelis. (Užrašė S. Galinkevičiūtė, pasakė O. Baranauskienė, 75 mt. amžiaus, Švenčionių ap.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 402
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
