Dievas ir elgeta

Gyveno trys broliai, kurie buvo tiek neturtingi, kad neturėjo net ko pavalgyti. Ir sumanė vienas tų brolių eiti elgetauti. Vieną kartą, eidamas per pasaulį, sutiko jis senelį, o tas senelis buvo Dievas. Senelis ir sako jam:

— Einam kartu! Bus linksmiau!

Ir jie nuėjo kartu. Beeidami išalko, pavargo ir atsisėdo pasilsėti. Senelis išėmė iš kišenės dvi bandeles ir vieną pasiėmė sau, o antrą padavė savo kelionės draugui. Suvalgęs bandelę, Senelis atsigulė ir užmigo. Elgeta, pamatęs, kad Senelis užmigo, paėmė ir ištraukė jam iš

kišenės dar dvi bandeles ir suvalgė. Atsibudo Senelis ir nuėjo toliau. Senelis žinojo, kad elgeta paėmė jo bandeles, ir, norėdamas sužinoti, ar jis prisipažins ar ne, sako jam:

— Žinai, turėjau dvi bandeles, o dabar nebeturiu. Gal tu paėmei?

— Gink Dieve, ne aš! — atsakė elgeta.

— Na, gerai! — sako Senelis.

Eina jie toliau keliu ir prieina labai didelį ežerą. Senelis nenorėjo aplink sukti ir nuėjo tiesiog per vandenį. Kadangi Jis buvo Dievas, tai neskendo. Elgeta taip pat ėjo iš pradžių virš vandens, bet paskui pradėjo skęsti. Kai jis visai jau baigė skęsti, kai jam vanduo buvo jau iki barzdos, jis pradėjo šaukti:

— Dieve, gelbėk!

Senelis atsigręžęs pažiūrėjo ir sako:

— Gal tu suvalgei tas dvi bandeles?

— Ne, ne aš! — atsakė elgeta.

— Gerai, kad ne tu! — tarė Dievas ir padavė jam ranką.

Perėjo jie ežerą, ir vėl nuėjo toliau. Beeidami priėjo jie didelę liepsną. Dievas nuėjo per liepsną nieko nejausdamas. Paskui Jį nuėjo ir elgeta. Elgetai, beeinant per liepsną, pradėjo drabužiai degti. Iš karto jis nieko nesakė, bet kai pradėjo degti jam kūnas, jis vėl ėmė šaukti:

— Dieve, gelbėk!

Tuomet Dievas ir vėl paklausė:

— Gal tu suvalgei bandeles?

— Gink Dieve, ne aš! — atsakė elgeta.

— Na, gerai! — tarė Dievas, ir jie išėjo iš ugnies sveiki!

Beeidami toliau jie užėjo vieną dvarą, kuriame gyveno labai turtingas ponas. To pono duktė buvo ką tik mirus. Ponas labai gailėjo dukters ir tarė:

— Jei kas išgelbėtų mano dukterį, atiduočiau tam žmogui visą dvarą!

Dievas Senelis, išgirdęs, kad ponas gaili dukters, nuėjo ir tarė:

— Neverk! Aš ją išgydysiu!

Ponas labai nudžiugo ir sako:

— Ką tik nori, Seneli, duosiu, tik išgydyk mano dukterį!

— Man daug nereikia. Duok man krūvą pinigų — ir užteks, — atsakė Dievas.

Ponas sutiko Seneliui duoti krūvą pinigų. Tuomet Senelis priėjo prie lavono, pabraukė lazdele išilgai kūno, paėmė už rankos — ir numirėlis atsikėlė. Ponas, išvydęs tokį stebuklą, labai džiaugėsi ir liepė tarnams tuojąu atnešti pinigus.

Dievas Senelis, gavęs pinigų, supylė juos į tris krūvas.

— Kodėl į tris krūvas supylei? Juk mes tik dviese esam! — paklausė nustebęs elgeta.

— Viena krūva bus man, antra — tau! — atsakė Dievas Senelis.

— O trečia kam? — neiškentęs paklausė Dievo draugas.

— Trečia bus tam, kuris suvalgė bandeles! — atsakė Dievas.

Tuomet elgeta pašoko, pagriebė dvi krūvas pinigų ir suriko:

— Aš, aš suvalgiau tas dvi bandeles!

Tuomet Dievas Senelis jam tarė:

— Niekuomet taip nedaryk! Visuomet būk teisingas! Dabar aš atsiskirsiu ir eisiu savo keliu, o tu vienas eik savo keliu! Niekuomet nevok ir pavogęs nesigink! — pridūrė dar Dievas Senelis ir nuėjo savo keliais. (Užrašė B. Buinevičius, pasakė J. Zdanavičienė; Kėdainių m.).