Senelis elgeta

Labai seniai gyveno kalvis, kuris iš savo uždarbio su visa šeima lengvai pragyvendavo ir niekada duonos nestigdavo. Bet atėjo blogi metai, niekas neužderėjo. Žmonės, neturėdami ko valgyti, grūdo šiaudus ir iš jų kepė duoną. Pasidarė visoje šalyje badas. Vieną dieną užėjo pas tą kalvį senelis elgeta ir, sukalbėjęs poterius, paprašė išmaldos. Bet ką galėjo duoti žmogelis, jei ir pats su savo šeima neturėjo nieko valgyti. Tada senelis elgeta nusikabino nuo kaklo savo terbą, iškratė iš jos užsilikusius duonos trupinius ir tarė:

— Valgykite! Ką darysi, kad Dievas taip lemia!

Visi privalgė ligi soties trupinių — ir dar jų liko pilnas rėtis. Po to ir sako elgeta kalviui:

— Ar nenorėtum su manim pakeliauti po platųjį pasaulį?

Ką darys žmogelis nesutikęs. Pasiėmė jis savo plaktuką ir išėjo. Taip jie šnekučiuodami ėjo kelias dienas, kol pagaliau priėjo didelį dvarą. Aplinkui to dvaro buvo neapsakomas gražumas: puikūs sodai, didžiausi rūmai, gražiai išpuošti takeliai ir kitos grožybės. Bet jie didžiai nustebo, kai pamatė tame dvare juodu raiščiu perrištą vėliavą. Kadangi jie buvo labai išalkę, todel ir nutarė įeiti į tą dvarą ir paprašyti ko nors valgyti.

Kai jie įėjo į rūmus, tai visur dvelkė vien liūdesys ir visur viešpatavo tyla. Įėjo senelis elgeta į virtuvę ir paklausė virėją:

— Kodel čia liūdima? Gal kas bloga nutikę?

— Kurgi neliūdės, — atsakė virėja, — jei karaliaus vienturtė duktė serga ir joki pasaulio gydytojai negali jos pagydyti!

— Leiskite mane jos pažiūrėti! Gal aš ją pagydysiu, — tarė senelis elgeta.

— Ką tu padarysi! Ne tokie pasaulio gydytojai žiūrėjo ir tai nieko nepadėjo! — atsakė virėja.

Bet senelis elgeta vis tiktai įkalbėjo virėją, kad ji paklaustų karalių ir karalius sutiko. Įėjus seneliui elgetai, karalius didžiai nusistebėjo, kad toks prastas žmogelis nori pagydyti jo dukterį, ir tarė:

— Duočiau tam pusę karalystės, kas galėtų pagydyti mano vienturtę dukterį!

—— Gerai! — atsakė senelis elgeta. — Pakurenkite pirtį, prišildykite dvi bačkas vandens, pakinkykite į karietą arklius ir nuvežkite karalaitę į pirtį!

Karalius įsakė savo tarnams visa taip padaryti, kaip liepė senelis elgeta. Kaip buvo įsakyta, taip ir buvo padaryta. Karalaitę ligi pirties nulydėjo kariuomenės būrys. Ji buvo įnešta į pirtį, o kariuomenė pasiliko aikštėje, prie pat pirties. Senelis elgeta įsileido pirtin kalvį ir iš vidaus užsirakino. Didžiausiam kalvio nustebimui senelis elgeta paėmė karalaitę, nupiovė jai galvą, supiaustė jos kūną į keturias dalis ir sumerkė viską į vieną bačką. Kalvis iš išgąsčio net suriko:

— A, tu biaurybe! Ką tu padarei? Dabar mes abu pražūsime!

Kariuomenė, žiūrėjusi pro langą, kas dedasi pirtyje, pradėjo laužtis vidun, rėkdama:

— Greičiau atidarykit duris!

Bet senelis elgeta, nieko nebodamas, išplovė karalaitės mėsą, kuri pasidarė balta, bet ne raudona, sudėjo viską ant lentos, pridėjo galvą, perbraukė ranka: ir galva ir mėsos sulipo, kaip pirmiau jos buvo. Tada jis papūtė savo kvapu — ir karalaitė pradėjo kvėpuoti, o paskui ir visai pasveiko.

Parvežė karalaitę į dvarą su didžiausiu džiaugsmu. Karalius niekaip negalėjo atsidėkoti elgetai. Jis pasiūlė jam pusę savo karalystės, bet senelis elgeta nuo visko atsisakė, sakydamas:

— Duok man, karaliau, vieną sūrį ir tris obuolius!

Karalius išpildė jo norą, gardžiai senelį su kalviu pavalgydino ir išlydėjo iš dvaro. Kada senelis elgeta išėjo į vieškelį, kalvis pradėjo rūgoti ant senelio elgetos, norėdamas jam net plaktuku suduoti į sprandą, delko jis nepaėmė iš karaliaus pusę karalystės. Pagaliau, kalvis tiek supyko ant senelio elgetos, kad šis atsisakė nuo tokio turto, jog paėmė ir atsiskyrė nuo jo.

Toliau kalvis keliavo jau vienas. Beeidamas, kaip ir pirmą kartą, jisai priėjo labai gražų dvarą. Ant dvaro rūmų jis pamatė bekabant juodu raiščiu perrištą vėliavą. Įėjęs į vidų, pasiteiravo jis, kodel taip liūdima, ir sužinojo, kad serga karaliaus vienturtis sūnus, kurio niekas

negali pagydyti. Ir kalvis sumanė pats tokiu pat būdu, kaip kad senelis el;eta, pagydyti tą karalaitį ir pasisiūlė karaliui. Karalius su džiaugsmu sutiko ir taip viską padarė, kaip jam kalvis sakė. Tuojau karalaitis buvo nulydėtas kariuomenės būrio ligi pirties. Kalvis pirties duris užsirakino ir pradėjo savo darbą. Jis supiaustė karalaitį į keturias dalis ir sumerkė į bačką. Bet, didžiam jo nustebimui, karalaičio mėsa pasiliko taip pat raudona, kaip ir buvus. Kariuomenė, pamačiusi, kas atsitiko karalaičiui, ėmė veržtis į pirtį. Kalvis greitai sudėjo vėl mėsą, kaip kad buvo, ir perbraukė ją su ranka, bet kūno dalys nesulipo. Jis labai nusigando ir manė, kad jau tikrai įsiveržusi kariuomenė jį užmuš.

Bet tuo metu pamatė jis tą patį senelį elgetą einant keliu pro pirtį ir su ašaromis akyse pradėjo jį šaukti, kad jis jį išgelbėtų iš nelaimės. Senelis elgeta praėjo pro įniršusią kariuomenę ir įėjo į pirtį. Įėjęs į pirtį išplaudė jis karalaičio mėsą ligi baltumo, sudėjo ją vėl kaip reikiant, perbraukė per ją su ranka — ir karalaičio kūno dalys vėl sulipo. Tada papūtė savo kvapu — ir karalaitis pasidarė sveikas. Tuomet senelis elgeta buvo sutiktas su didžiausiu džiaugsmu. Kalvį norėjo karalius pakarti, bet senelis elgeta išprašė, kad jis paliktų kalvį gyvą. Karalius pasiūlė seneliui elgetai pusę savo karalystės, bet šis paprašė tiktai trijų obuolių ir sūrio. Karalius išpildė jo norą.

Išėjus seneliui su kalviu iš rūmų, kalvis vėl pradėjo rūgoti senelį elgetą, kodel šis nepriėmė pusę karalystės, — nereikėtų jiems dabar vaikščioti po žmones. Bet šį kartą kalvis nuo senelio jau neatsiskyrė. Beeidami toliau jie pavargo ir atsisėdo pasilsėti. Senelis elgeta nusikabino terbą, kurioje buvo du sūriai ir šeši obuoliai, pasidėjo ją šalia savęs ir liepė kalviui pilstyti smėlį į tris krūveles, o patsai atsizulė. Kalvis smėlį pilstė iki tol, kol senelis elgeta užmigo, o kai šis užmigo, tai jis paėmė iš terbos visus obuolius ir abu sūriu ir suvalgė. Kai senelis elgeta atsikėlė, neberado jau nei sūrių, nei obuolių. Pasibaręs senelis ant kalvio, pažiūrėjo į smėlio krūveles ir, pamatęs, kad jų dar nedaug kalvis supilstė, jis pats dar papilavo — ir pavertė vieną tų krūvų auksu, antrą — sidabru, o trečią — variu ir tarė kalviui:

— Pasiimk, kiek nori, nepasotintas žmogau, ir keliauk pas savo žmoną ir vaikus!

Dabar žmogelis suprato, kad čia buvo Dievas, elgeta pasivertęs, todel, žemai nusilenkęs, padėkojo Jam ir, pasiėmęs, kiek galėjo, pinigų, parėjo į savo namus. Žinoma, jis tapo turtingas žmogus, pakėlė labai didelę puotą, į kurią ir mane buvo pakvietęs. (Pasakė A. Žilėnas, Utenos-ap.).

Kaip Dievas Senelis baudė už godumą.

A. Pasakų, kaip Dievas Senelis baudė už godumą, turėjau 9, būtent: Kauno ap. (411, 412), Kėdainių ap. (413, 414), Panevėžio ap. (415), Smilgių ap. (416), Kuktiškių ap. (417), Gižų ap. (418), Kavarsko ap. (419).

B. Paminėtos pasakos, kurios visos žemiau išspausdintos be ypatingų pakeitimų, tiek turi bendro, kad jose pasakojama, kaip Dievas Senelis nubaudė godžius žmones. Jų turinys:

I. Priglaudusiųjų Jį žmonių sūnui Dievas paliko ragą, kuriuo papūtus atsirasdavo visokių turtų. Pasidarę turtingi, tie žmonės nebepriglaudė Dievo Senelio, ir užtat buvo nubausti: vėl liko biedni (411).

II. Neturtinga moteris pasiskundė Dievui savo vargais ir buvo Jo nuraminta. Turtinga moteris girdėjo, ką Dievas žadėjo padaryti neturtingai, ir per savo godumą taip pat pasiskundė Dievui pramanytais vargais. Bausmei už pamelavimą +os moteries sudegė namai (412).

III. Varguolis brolis apvilko senelį, kurį rado prigėrusį sniege, savais rūbais. Senelis atsidėkodamas padovanojo jam trimis atvejais tris tabokines: medinę, sidabrinę ir auksinę, iš kurių pareikalavus iššokdavo tarnai: iš medinės — trys, iš sidabrinės — šeši ir iš auksinės — devyni. Šitie tarnai pristatydavo varguoliui, ko tiktai šis prašydavo. Varguolio brolis Sukčius pamatė tas tabokines, ir išviliojo jas iš brolio. Kai Sukčius, paskutinę tabokinę iš brolio išviliojęs, pareikalavo iš jos tarnų gėrimų ir valgymų, tai pastarieji jį primušė. Sukčius mušamas sugrąžino tabokinę ir nusuktą turtą broliui Varguoliui (413).

IV. Vienas vyras norėjo praturtėti ir paprašė Dievą Senelį, jo sutiktąjį, padaryti taip, kad visi daiktai, prie kurių jisai prisilies, pasidarytų auksiniai. Dievas jo prašymą išpildė, ir nuo to laiko visa, ką tasai vyras paliesdavo, net valgymai, — virsdavo auksu. Vyras ėmė badą kęsti ir, gailėdamasis padarytos klaidos, suieškojo Dievą Senelį ir prašė padaryti taip, kad visi daiktai, kurie jo palytėti buvo virtę auksu, vėl pasidarytų kaip buvę. Dievas taip ir padarė: vyras tuo nudžiugo, nes vėl galėjo valgyti ir gyventi. (414, 419).

V. Pamotė įstūmė šulnin savo podukrą Elenytę, kuri sutiko tenai Senelį ir, jam gerai patarnavusi, gavo dovanų mėlyną dėželę. Parsinešusi tą dėželę namo ji atidarė ją, ir išaugo gražūs rūmai. Tuomet pamotė iš pavydo įstūmė šulnin savo dukterį

Onytę, kuri blogai patarnavo sutiktam Seneliui ir gavo dovanų raudoną dėželę. Kai ji tą dėželę parsinešus namo atidarė, iš jos iššoko ugnis ir sudegino ją ir jos motiną (415).

VI. Neturtingą žmogų jo turtingasai brolis pasiuntė eiti pragaran. Šis išėjo ir pakeliui gavo iš sutiktojo Senelio tris akmenėlius, kuriuos padėjus į kampus atsirasdavo visokio turto. Sužinojęs apie tai, turtingasai jo brolis išėjo ieškoti tų akmenėlių. Sutiko jis tą patį Senelį ir jo klausiamas nemandagiai pakalbėjo — ir mirė badu (416).

VII. Kitą kartą Dievas pastatė malūną elgetoms miltų malti. Malūnininkas, vardu Laurynas, iš pradžių teisingai malė, bet vėliau ėmė sukti ir net šventomis dienomis dirbti. Dievo Senelio subartas malūnininkas šiurkščiai jam atsakė, ir jo malūne vietoj miltų pasidarė smėlis, o pats malūnas dingo su malūnininku (417).

VIII. Neturtingas žmogus ėjo ugnies pas kaimyną pasiskolinti — ir gavo iš Senelio, pakeliui jo sutiktojo, pilnus skvernus žarijų, kurios namo parneštos virto auksiniais pinigais. Turtingasai kaimynas iš pavydo taip pat ėjo ugnies pasiskolintų, bet, kai jis, sutikęs tą patį Senelį, paprašė jį ugnies, tai Senelis parodė jam į jo degančius namus (418).

D 411. Viename kaime gyveno trys kaimynai, kurių vienas buvo labai turtingas, antras — teturėjo tik duonos, o trečias — ir duonos neturėjo.

Atėjo kartą tan kaiman senelis, kuris buvo labai senas, apdriskęs, ir sušalęs. Įėjo jis pas turtinguosius ir sako:

— Įsileiskite mane nors vandenėlio atsigerti. Esu labai nuvargęs!

— Ne, ne! Mes nieko neturim! — suriko ūkininko duktė ir užtrenkė duris.

Įėjo senelis pas neturtinguosius ir paklausė:

— Ar galima įeiti?

— Prašom, prašom, dieduk! — tarė šeimininkė, kuri, matyti, tą dieną buvo nevalgiusi, nes jos balsas buvo labai plonas, o ji labai geltona ir nuvargusi.

Senelis, pernakvojęs pas tuos žmones, rytojaus dieną atsikėlė ir klausia:

— Kuo man jums atlyginti?

— Nieko mums nereikia! — atsakė jam. Tuomet senelis pašaukė šeimininko sūnų ir tarė: —- Te tau, sūneli, ragas! Kai tuo ragu papūsi — atsiras tau

visko, ko tik panorėsi, — tai taręs, senelis išėjo.

Sūnus papūtė ragu — ir atsirado gražus, didelis namas. Tame name jis rado daug gėrybių.

Praslinko daug, daug metų. Atsilankė kartą vėl tas pats senelis ir įėjo į tą gražų, didelį namą.

— Ar galima vandenėlio atsigerti? — tarė senelis.

— Ne, negalima! Man ponas liepė nieko neįleisti! — atsakė tarnas.

Senelis nuėjo, bet vėl tuojau sugrįžo apsivilkęs gražiais drabužiais ir įėjęs paklausė, ar galėsiąs pas juos šiąnakt pernakvoti. Tarnas jį įsileido. "Tuomet senelis papūtė ragu — ir vėl atsirado senas, netvarkingas namelis.

Visi tuomet suprato, kad tas senelis buvo Dievas. (Užrašė E. Branaitė, Kaunas).