Senelis ir moteriškos

Kitą kartą žiemos metu ėjo bažnyčion moteriškė ir eidama šluostėsi ašaras. Ją pavijo senelis, kuris buvo Dievas, ir paklausė:

— Ko verki?

Moteriškė papasakojo savo nelaimę. Senelis ją paguodė ir tarė:

— Parėjusi rasi, ko reikės, bet tik niekam nesigirk!

Paveja Senelis ir kitą moteriškę, kuri taip pat eidama verkė. Matai, ji buvo girdėjusi, ką sakė Senelis anai moteriškei. Senelis klausia ir ją:

— Ko gi verki?

Ši pradėjo visokiais dalykais skųstis, o labiausia, kad jos vaikai neturį nieko valgyti, kuo apsivilkti ir taip toliau.

— Parėjus rasi, ko tau reikės. Bet žiūrėk, kad niekam nesigirtum, nes nieko negausi! — tarė Senelis ir nuėjo savo keliu.

Moteriškė pažadėjo tylėti, bet širdy džiaugės, kad bus turtingiausia už visas savo kaimynes ir turės kuo pasigirti.

Parėjo pirmoji moteriškė namo. Vaikučiai ją pasitiko su dideliu džiaugsmu ir ėmė pasakoti jai apie Senelį, kuris buvo užėjęs pas juos ir liepęs jiems sueiti į virtuvę. Po kiek laiko tas Senelis įleido juos atgal į kambarį ir liepė persižegnoti. Jie persižegnojo ir pamatė, kad viskas jų namuose pasikeitė: stalas buvo gražus ir žvilgėjo, aprūkusios lubos pasidarė baltos, grindys — baltos, langai — švarūs, kampe stovėjo graži spintelė. Viskas buvo gražu.

Parėjo namo ir antroji moteriškė ir rado trobą bedegančią, o prieš ją atsistojo tas pats Senelis ir tarė:

— Kad tu pamelavai, tai dabar ir to neturi, ką turėjai, ir kuo buvai nepatenkinta. (Užrašė D. Šimkevičiūtė, Kaunas).