Auksas iš Senelio

Vienas vyrukas norėjo tapti turtingu žmogumi. Bet kad nesumanė, kaip jis galėtų praturtėti, tai labai liūdėjo. Kartą tas vyrukas eina keliu galvą nuleidęs ir sutinka senelį, kuris buvo Dievas.

— Ko tamsta toks nelinksmas? — paklausė Senelis.

— Noriu būti turtingas, — atsakė vyrukas, bet nesumanau, kaip turtų įsigyti!

— Tai ko tu labiausiai norėtum? — paklausė Senelis.

— Aš norėčiau daug aukso turėti. Aukso turėdamas visa ko turėčiau. Aš norėčiau turėti tokios galios, kad tai, ką į rankas paimčiau, auksu pavirstų.

— Gerai, — tarė Senelis — grįžk namo, ir bus, kaip nori!

Vyrukas grįžo namc. Užsinorėjo jis valgyti ir paėmė duonos, bet duona pavirto auksu. Paėmė peilį — ir peilis pavirto auksu. Paėmė šaukštą — ir šaukštas pavirto auksu. Ir visa, ką tik jis palytėjo rankom, virto auksu. Vyrukas labai nudžiugo. Jis ėmė visokius daiktus ir krovė juos, jau kaip auksą, į krūvą. Didelę krūvą prisikrovė. Dar maža pasirodė, tai antrą krūvą prikrovė. Dar maža — prikrovė trečią. Vis dar maža — prikrovė visą grįčią, priemenę, kamarą, svirną, tvartą, kluoną. Paskui vyrukas čiupinėjo trobas, tvoras — ir tos darėsi auksinės. Nebetekęs daiktų namie, išėjo į miškelį ir ėmė čiupinėti medžius — ir visi medžiai auksu virto. Jam pradėjo labai norėtis valgyti, bet duona, bulvės, mėsa ir visi kiti daiktai, kuriuos jis ėmė burnon dėti, virto auksu ir todel jų negalima buvo valgyti. Nuėjęs miškan, jis bandė rinkti grybų, uogų, laukinių obuoliukų, bet ir tie virto auksu. Nusiminė vargšas ir parėjo namo, o pilvas prašo maisto: jame, kaip su ratais važiuoja, taip gurgia. Vyrukas atsisėdo ant slenkščio ir galvoja: „Kas man iš to aukso, kad aš negaliu valgyti. Jau trečia diena kamuojuos. Jei taip toliau bus, tai galą gausiu, ir visas auksas paliks. Ir ką jis man padarė tas Senis? Eisiu jo paieškoti — gal atitaisys klaidą. Tr išėjo jis, vos kojas bevilkdamas. Lyg tyčia, žiūri — eina tas pats Senelis.

— Ko tu nusiminęs, vyreli?

— Kur aš būsiu nenusiminęs, Seneli, jei jau trečia diena nieko nevalgau!

— Bet aukso turi!

— Kas man iš to aukso, jei nieko valgyti negaliu. Mirštu iš bado. Pataisyk mano klaidą, Seneli! Labai prašau!

— Grižk namo! Bus, kaip nori! Kai palytėsi auksinius daiktus, jie vėl pasidarys, kaip buvę! — tarė Senelis.

Nudžiugo vyrukas ir, nusiskubinęs namo, padarė taip, kaip jam Senelis liepė — ir jau galėjo valgyti ir gyventi. Tuomet jis suprato, kad ne turtuose — laimė. Aukso nevalgysi. (Užrašė V. Zabotkaitė, pasakė O. Švaranovičiūtė, Kėdainiai).