Dievas Senelis ir vargšas

Gyveno du broliai, kurių vienas buvo turtingas, o antras — neturtingas. Neturtingasis eidavo pas savo brolį dirbti darbo, bet kartą jis nepaklausė savo brolio, ir tasai iš piktumo jį atstatė nuo darbo, liepdamas eiti pragaran. "Tuomet šis parėjo namo, atsisveikino su Žmona, vaikais ir išėjo. Beeidamas priėjo jis didelę girią, kur rado menką seną žmogelį, sėdintį ant kelmo. Tai buvo Dievas Senelis.

— Kur eini? — paklausė jį Dievas Senelis.

Vargšas viską pasipasakojo. Senelis jam davė tris akmenėlius ir liepė grįžti į namus. Bet tas sako:

— Kad išėjau, tai ir negrįšiu! Darbo neturiu, neturėsiu ko valgyt!

Bet paskui sutiko ir grįžo.

Senelis jam liepė parsineštus akmenėlius padėti į kampus. Tas viską taip ir padarė, grįžęs namo — ir sekantį rytą jis rado kampuose rugių, kviečių ir auksinių pinigų. Nudžiugęs jis tuojau nusiuntė sūnų pas brolį paskolinti sieko. Tas paskolino, bet nenoromis. Viską skubiai susaikavęs, brolis sieką grąžino, bet už sieko lanko užkišo keletą pinigų. Turtingasis, radęs už sieko lanko pinigų, nuėjo pas savo brolį ir viską išklausinėjo. Brolis jam papasakojo visą teisybę. Tuomet turtingasis sekantį rytą paprašė žmoną, kad pridėtų jam visokių valgių, ir išėjo. Priėjo jis tą pačią girią ir joj rado tą patį Senelį.

— Kur eini, žmogau? — klausia jį Senelis.

— Kas tau darbo! — atsakė turtuolis.

Senelis jam nieko nebesakė. Tas žmogus, taip beeidamas, labai toli nuo savo namų nuėjo ir, pristigęs maisto, turėjo mirti. (Užrašė M. Zavadskytė, pasakė, B. Zavadskienė, Pažverinių km., Smilgių vl.).