Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą pasaulyje buvo labai daug elgetų. Dievas, matydamas jų vargą, įkūrė malūną elgetoms maitintis. Malūnininkas buvo vienas Žmogus, vardu Laurynas. Nors jis ir daug malė, bet nė vieno svetimo grūdo sau nepaimdavo. Grūdų jam į malūną pristatydavo angelai. Pavargėliai ir našlaičiai, kurie tiktai ateidavo, malūne duonos gaudavo, o žvėreliai ir paukšteliai žiemą jame savo alkį numarindavo.
Pradėjo malūnininkas Laurynas kažin kodel paukštelius skriausti: tiktai smėlio ir skiedrų ėmė išpildinėti. Dar vėliau nustojo jis ir elgetas šelpęs. Jis malė jau tik sau ir pylė į maišus. Mat, tuo manė praturtėti. Lauryno malūnas jau niekad nesustodamas malė: šiokią ir šventą dieną.
Mala kartą malūnininkas šventą naktį. Dūrys uždarytos. Žiūri, besėdi kažkoks senelis, kuris buvo Dievas. Kruptelėjo Laurynas, bet pamatęs, kad tai elgeta, rūsčiai tarė:
— Ko reikia?
— Duonos, — atsakė Senelis, — juk čia pavargėlių malūnas!
— Buvo kadaise, bet dabar ne! — atsakė Laurynas. — Aš dabar sau malu!
— Tokia šventa naktis ir mali! — Kas tau darbo, seni! Eik laukan!
Bet Senelis priėjo prie girnų ir paklausė:
— Ką tamsta čia mali?
Malūnininkas pažiūrėjo: nagi, visur smėlis! Maiše ir aruoduose! Malūnininkas baisiai nusigando, bandė žegnotis, bet neįstengė, o Senelis pradėjo žibėti, kaip saulė.
— Kad išniekinai šventą dieną, tai malsi, kol visą smėlį iš apylinkės sumalsi, — tarė Senelis ir išnyko.
Ryto metą žiūri žmonės: nebėra malūno, jo vietoj, tik didelis storas medis bestovįs. (Užrašė St. Čižaitė, pasakė V. Kaušilienė, 81 mt. amžiaus, Kuktiškių m.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 417
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
