Senukas su ugnimi

Gyveno du ūkininkai kaimynai. Vienas jų buvo turtingas ir godulis, o antras — labai neturtingas. Pastarasis, būdavo, anksti kelia, vėlai guli, bet nieko negali uždirbti, nes viskas jam nesiseka. Kartą pabaigė jis ugnį, neturi su kuo valgyti išvirti. Eina jis pas kaimyną ugnies, žiūri — ant tako stovi Senukas, kuris buvo Dievas ir žarsto šiupėle žarijas.

— Kur eini? — klausia jį Senukas.

— Pas kaimyną ugnies.

— Laikyk skvernus — aš tau įdėsiu ugnies!

— Ką tu manai, seneli! Skvernas sudegs!

— Nesudegs, tik laikyk!

Tas palaikė skvernus — ir Senukas jam pripylė juos pilnus ugnies. Parsineša jis ugnį namo, įeina į trobą, žiūri — gi pilni skvernai auksinių pinigų. Jis tuoj nusiuntė mergaitę pas tą turtingąjį, kad paskolintų puskvortę. Atėjo ji pas turtingąjį ir sako:

— Tėtis prašė paskolinti puskvortę!

Turtingasis jai puskvortę davė ir ji parnešė ją namo. Neturtingasis susaikavo pinigus ir , vieną pinigą užkišęs už puskvortės lanko, grąžino ją turtingajam. Dabar turtingasis galvoja, ką jo kaimynas galėjo saikuoti, kad jis jokių javų neturi?

— Reikia pažiūrėti, gal už lanko bus koks grūdas, — tarė jis ir, paieškojęs, rado už lanko auksinį pinigą.

— Na, kur dabar tas elgeta galėjo gauti tiek pinigų, kad net puskvorte juos saikuoja! — tarė jis ir, anksti rytą nuėjęs pas kaimyną, paklausė:

— Kur tu gavai tiek pinigų?

Tas pasakė, kaip viskas atsitiko. Turtingajam iš pavydo net plaukai ant galvos stati atsistojo. Kitą rytą jis nuėjo į tą vietą, kur kaimynas sakė, ir rado tą patį Senuką.

— Kur eini? — klausia jį Senukas.

— Einu ugnies skolinti! Gal paskolinsi, Seneli?

— Ko tu, žmogeli, prašai! Žiūrėk, kiek daug tu turi ugnies! Kam ji tau reikalinga?

Atsigręžė žmogus, žiūri — jo namai dega.

Parėjo jis namo ir liko beturtis, o jo neturtingas kaimynas tapo turtingas. (Užrašė V. Dūdaitė, pasakė M. Kazlauskienė, 65 m. amžiaus, iš Ožkabalių).