Dievas senelis

Vieną kartą gyveno du broliai, kurių vienas buvo turtingas, o antras — neturtingas. Neturtingasai brolis turėjo didelę šeimyną, o turtingasai — mažą.

Vieną kartą abudu broliai nuėjo prie kryžiaus ir suklaupę prašė Dievą, kad jų namus aplankytų. Turtingasai, parėjęs namo, ištiesė divonus nuo kryžiaus iki savo namų — ir laukia ateinant Dievo. Neturtingasai parėjęs dirbo savo darbą. Turtingasai pamatė per jo divonus ateinant kažkokį senį. Jis užpiudė šunimis ir išvarė jį laukan, sakydamas:

— Ko tu čia vaikščioji? Čia ne tau divonai patiesti, bet Dievui!

Tada Dievas Senelis nuėjo pas neturtingąjį brolį, kuris Jį meiliai priėmė į savo namus. Senelis paprašė valgyti, bet neturtingasai brolis atsakė, kad tik vieną duonos plutą teturi rytojui pusryčiams.

— Duok man nors tą plutą! — sako Senelis.

Neturtingasai brolis paėmė ir atidavė. Tuomet Senelis paprašė nakvynės.

— Jei nori, tai gulk kamaroj!

Senis sutiko ir nuėjo gulti. Šeimininkai irgi atsigulė.

Rytą atsikėlęs Senis ir vėl prašo valgyti.

— Kad nieko nebeturiu. Vakar atidaviau paskutinę plutelę, — atsakė ūkininkas.

— Nueik į kamarą! Gal rasi! — tarė Senelis.

Neturtingasai brolis nuėjo — ir rado visko pilna. Tuomet paėmė jis duonos, sūrio — ir davė Seniui. Senelis pavalgęs padėkojo ir išėjo.

Kitą dieną vėl abudu broliai nuėjo pas kryžių. Neturtingasai brolis dėkojo Dievui už jo aplankymą, o turtingasai tarė:

— O Dieve, kodel manęs nemyli? Kodel neaplankei mano namų?

Tuomet kažkas nuo kryžiaus atsiliepė:

— Buvau, bet tu manęs nepriėmei, su šunimis užpiudei ir išvarei.

— Kada gi Tu buvai pas mane atėjęs, kad aš Tavęs nemačiau? — paklausė turtingasai brolis.

— Gi vakar, — atsakė nuo kryžiaus. (Užrašė J. Starevičiūtė, pasakė B. Tiškevičienė, Gudžiūnų m.).