Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą gyveno turtingas ūkininkas, kuris, norėdamas pasigirti savo turtais, iškėlė didelę puotą. Sukvietė jis daug svečių, paprašė kunigus ir sugalvojo pakviesti net ir patį Dievą. Nuėjo jis pas kunigus pasiklausti, kur nueiti paprašyti Dievą svečiuosna.
— Nueik pas kryžių ir paprašyk, kad ateitų, ir ateis! — patarė jam kunigas.
Ūkininkas grįžo namo, nuėjo prie kryžiaus ir prašo:
— Viešpatie Dieve, ateik šiandie pas mane į puotą!
Ir pasigirdo balsas nuo kryžiaus:
— Gerai, ateisiu!
Ūkininkas linksmas grįžo namo. Prastesniems svečiams jis ėmė atsakinėti, o puotai prisiruošė dar daugiau.
Tuojau atėjo senas, senas elgeta ir prašo priimti nakvynėn, bet ūkininkas sušuko:
— Šiandien pas mane atsilankys pats Dievas! Kur aš tave, seni, dėsiu?
— Dievas nėra toks puikus. Išsiteksime abu! — atsakė jam elgeta, bet ūkininkas jį išvarė.
Laukė, laukė ūkininkas, kad ateitų pats Dievas, bet nesulaukė. Pagaliau, nuėjo vėl pas kryžių ir sako:
— Viešpatie Dieve, nejaugi meluotum: žadėjai ateiti ir neateini!
— Buvau gi atėjęs, bet tu išvarei! — išgirdo jis balsą.
— Kada gi Tu buvai atėjęs, Viešpatie Dieve? — klausia ūkininkas.
— Kai tu parėjai namo, tuojau ir atėjau!
— Netiesa, Viešpatie Dieve! Nebuvai Tu pas mane atėjęs! Pas mane buvo atėjęs tiktai apsiškarmalavęs senas elgeta!
Tuomet balsas jam atsakė:
— Palaiminti elgetos dvasioje, nes jų karalystė danguje. Tavo, puikuolio, širdis dega puikybėje, o turtas tuštybės ugnyje!
Ūkininkas atsigręžė — ir pamatė savo namus liepsnoje, o pats, bebėgdamas namo, nusilaužė koją. Taip visi jo namai sudegė, o jis pats pasiliko elgeta. (Užrašė A. Misiūnaitė, pasakė K. Misiūnas, gimęs Juodupių km., Šeduvos vl., 45 mt. amžiaus. Jis tą pasaką išmoko iš O. Motiekaitienės, gimusios Pakalniškių km., nutekėjusios į Juodupių km., Šeduvos vl., 85 mt. amžiaus, beraštės ir mieste nebuvusios).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 432
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
