Senelis Dievas

Senų senovėje gyveno dievobaimingas ponas, kuris niekuomet nevalgė pietų be elgetos. Pas jį visuomet pietų metu turėjo būti elgeta.

Vieną kartą ponas suruošė pokylį, į kurį paprašė daug svečių. Atėjus pietų metui ir nesulaukus į juos elgetos, išsiuntė jis savo tarnus, kad šie elgetą suieškotų.

Tarnai atėjo ir pranešė ponui, kad niekur jokio elgetos nerado. Kai jau visi rengėsi pietauti, kagis G) vienas senelis, kuris buvo Dievas. Ponas Jį ir klausia:

— Kodel taip vėlai atėjai?

Ir Senelis jam atsakė:

— Dabar patys pietūs!

Visi pažiūrėjo į laikrodį — ir pas visus buvo dvylikta valanda.

Pradėjo pietauti.

Po pietų, kai visi išsiskirstė, Senelis pasiliko ir pakvietė poną rytoj pas save pietauti. Ponas sutiko.

Kitą rytą privažiavo prie pono dvaro arklys be vežėjo. Ponas suprato, kieno tas arklys, Apsitaisė ir, davęs įsakymus ūkvedžiui, išvažiavo. Žadėjo grįžti tą patį vakarą. Bevažiuodamas jis panorėjo gerti ir, privažiavęs upelį, atsigėrė. Toliau nuvažiavęs jis pamatė labai blogą ganyklą, kurioje ganėsi riebios, gražios ir linksmos avys. Dar kiek nuvažiavęs, jis pamatė labai gerą ganyklą, o avys joje ganėsi tokios liesos ir nuliūdusios. Dar toliau nuvažiavęs, jis pamatė nuostabų medį, kuriame buvo visokių obuolių: vieni jau prinokę, kiti krito, dar kiti noko, o kiti dar tik žydėjo.

Privažiavęs Senelio trobelę, jis įėjo vidun ir nustebo: trobelė buvo tokia menka, o kambariai — dideli ir gražūs. Senelis jį pavaišino ir, ėmęs kalbinti, paklausė, ką jis kely matė.

Ponas atsakė: — Mačiau keistas avis!

Tautosaka, 15 225

Senelis jam paaiškino, kad kur riebios avys, tai buvę neturtingi žmonės, o kur liesos avys — turtingi žmonės. Paskui pasakė, kad tas medis, kurį jis matė, tai yra visas pasaulis.

Pavakary ponas išvažiavo ir, grįžęs į savo dvarą, jo nepažino: ir jo paties niekas nenorėjo pripažinti ponu.

Tuomet jis nuėjo pas kunigą ir pasakė savo metus, kuriais jis išvažiavo. Kunigas pasižiūrėjo į užrašų knygą ir pamatė, kad nuo to laiko, kada išvažiavo tas ponas, praslinko 300 metų. Ponas labai nustebo. Kunigas tą poną pašventino ir jis pašventintas išnyko, o jo vietoje pasiliko tik dulkių krūva. (Užrašė J. Anuškevičiūtė, Kėdainiuose).