Dievas ir varginga šeima

Kitą kartą gyveno varginga šeima, kuri buvo taip nuvargusi, jog nesykį pritrukdavo ir valgyti. Kartą užėjo pas juos vakare kažkoks senelis. Jie mielai tą senelį priėmė ir pasisodino kartu valgyti, bet tiktai neturėjo ko jam duoti. Tada viena duktė sako:

— Aš turiu riekelę duonos, — ir padavė seneliui.

Atnešė dar bulvių ir pavalgę nuėjo gulti. Seneliui paklojo ant suolo.

Tas senelis buvo Dievas.

Rytą atsikėlė Jis ir klausia šeimininkę:

— Ar turit miltų?

— Tik tris gorčius, — atsakė šeimininkė.

Dievas liepė atnešti miltus ir iš dviejų gorčių užmaišyti duoną, o iš trečio atminkyti. Šeimininkė nors ir stebėjos, bet padarė taip, kaip jai buvo liepiama. Po kiek laiko tešla pradėjo taip keltis, kad, ją nusėmę, gavo kelias bačkas ir vieną geldą tešlos. Iš trijų gorčių prikepė tiek daug duonos, kad užteko ne tiktai tam kartui, bet liko dar ir kitam. Duonos buvo, bet nebuvo dar ko nors kito. Tuomet Dievas liepė nueiti į tvartą ir išpiauti iš karvės šlaunies mėsos gabalą. Šeimininkas paklausė ir, nuėjęs į tvartą, išpiovė karvės mėsos gabalą. Šlaunis bematant užgijo. Mėsą šeimininkė išvirė ir gardžiai pavalgė. Senelis

pavalgęs padėkojo ir paprašė šeimininką, kad jis pas Jį ateitų. Tuomet šeimininkas paklausė, kur Jį rasti. Jis atsakė:

— Rytą rasi prie vartų arklį. Sėsk ant jo ir jok, kur arklys neš!

Taip pasakęs, Senelis išėjo. Visi džiaugėsi Senelio atvykimu. Rytą atsikėlė šeimininkas ir rado arklį prie vartų. Tuomet šeimininkas atsisveikino su žmona, vaikais ir išjojo.

Jis jojo kelias dienas ir aplinkui darėsi vis gražiau. Taip jis gėrėdamasis prijojo gražius rūmus, ties kuriais arklys stapt ir sustojo. Tuomet ūkininkas nulipo nuo arklio ir pamatė tą patį Senelį. Pasisveikino jis su Seneliu ir nuėjo vidun. Senelis pavaišino šeimininką. Jie kalbėjosi iki vakaro. Vakare Senelis nuvedė šeimininką gulti ir pasakė:

— Atsigulk, bet nežiūrėk pro langą!

Šeimininkas atsigulė ir naktį išgirdo gražiai skambant muziką. Neiškentęs priėjo jis prie lango — ir pamatė gražų sodą, kuriame buvo didelė skylė — pragaras. Žiūri jis ir mato: vienas žmogus, atsiklaupęs ant vieno kelio, traukia iš skylės moterį, kuri buvo labai šykšti ir per savo gyvenimą teišdalino vargšams tik tris laiškus svogūnų. Jos vyras, paėmęs vieną laišką, traukė tą moteriškę, bet ji pasipurtė ir nukrito. Tuomet vyras paėmė antrą laišką, bet su tuo tas pat atsitiko. Paėmė jis paskutinį laišką ir traukia moteriškę. Jau buvo beveik ištraukęs, bet prie jos prikibo daug žmonių. Ji pasipurtė ir įkrito atgal į skylę. Šeimininkas jau norėjo eiti gulti, bet pamatė žmoną su vaikais bevaikščČiojančią po sodą. Šeimininkas norėjo surėkti, bet atsiminė, kad jis svečiuose. Paskiau jau jis nieko nebematė ir nuėjo gulti. Rytą pažadino jį Senelis ir jie pradėjo kalbėtis. Senelis ir sako jam:

— Negerai padarei, kad žiūrėjai pro langą. Turėsi dabar joti namo!

Šeimininkas, atsisveikinęs su Seneliu, išėjo ir pamatė arklį prie vartų. Jis užsėdo ant arklio ir išjojo. Jojo ilgai ir prijojo girią, kurioje jo arklys sustojo prie dviejų ąžuolų ir nė iš vietos. Tuomet žmogus nulipo nuo arklio ir norėjo jį nuo tos vietos nuvesti, bet, kai tik nulipo nuo arklio ir norėjo jį vesti, tuoj krito ir mirė, o arklys prapuolė. Šeimininkas išbuvo pas Dievą net 100 metų. Jo žmona ir vaikai buvo jau išmirę ir nuėjo į dangų. Toje vietoje, kur arklys sustojo, buvo jo trobelė, bet per 100 m. plotas, kur jis gyveno, pavirto giria. Ir tasai žmogus numiręs nuėjo į dangų, kur pasimatė su žmona, su vaikais ir su Seneliu. (Užrašė S. Rimšaitė, pasakė E. Lukoševičienė, Miežiškių m.).