Senelis ir ūkininkas

Buvo žiemos metas. Vieną kartą atėjo į ūkininko namus senelis, kuris buvo Dievas, ir paprašė nakvynės. Šeimininkai, nors ir labai maža vietos turėjo, bet tą Senelį priėmė. Paskiau Senelis paprašė duonos.

— Liko mažas kampelis, o daugiau neturiu, — atsakė šeimininkė.

— Gal turi miltų? — klausia Senelis.

— Turiu vieną gorčiuką, bet jo neužteks duonai pakepti, — atsakė šeimininkė.

į Senelis liepė jai maišyti tiek, kiek turi. Na, ji paklausė ir užmaišė.

Rytą atsikėlus šeimininkė pradėjo minkyti duoną. Minko, minko — ir kuo daugiau minko, tuo daugiau tešlos darosi. Galų gale jau pilnas kubilėlis tešlos pasidarė. Kai iškepė duoną, tai visi sočiai jos pavalgė. Papusryčiavo Senelis ir išeidamas prašo šeimininką, kad atvažiuotų pas jį Velykoms.

— Aš nežinau kur, — sako šeimininkas.

.— Kai bus Velykos, tai aš atsiųsiu arkliuką! Atsisėsk ant to arkliuko, ir jis tave atneš į mano dvarą! — tarė Senelis.

Vos tik ūkininkas parėjo iš bažnyčios per Velykas ir pamatė pro langą gražų arkliuką. Atsisveikinęs su žmona ir vaikučiais, atsisėdo jis ant arkliuko ir nujojo juo labai toli. Galų gale atjojo jis į vieną dvarą, kur jį sutiko tas pats Senelis. Senelis jį labai gražiai priėmė. Vakarui atėjus Senelis nuvedė jį i vieną kambarį miegoti ir sako:

— Jei tu naktį ką nors girdėsi už lango, tai nebijok ir nežiūrėk pro langą! Miegok ramus!

Ūkininkas prižadėjo taip daryti, kaip jam Senelis sakė. Atsigulė jis ir išgirdo didelį zvimbimą, ūžimą. Jam parūpo sužinoti, kas tenai zvimbia, ir jis pasižiūrėjo pro langą. Žiūri pro langą ir mato savo motiną. Taip pat pamatė, kad nebėra tų gražių upių ir medžių, kuriuos jis dieną matė. Mato, kad toks nešvarus ežeras, ir jo motina traukia cibulius — vaikus iš to ežero. Rytą jis atsikėlė, ir kai tik atėjo Senelis, tuoj jį ir paklausė:

— Ar žiūrėjai pro langą?

Ūkininkas pasakė, kad nežiūrėjo. Kitą naktį jis vėl išgirdo muziką. Pasižiūri pro langą ir mato: gražus didelis sodas, tame sode daug žmonių ir jo žmona su vaikais. Rytą jam atsikėlus, jį ir vėl klausia Senelis:

— Ar žiūrėjai pro langą?

Jis vėl pasakė, kad nežiūrėjo. Tuomet Dievas Senelis davė jam arkliuką ir liepė atgal joti į namus.

Arkliukas vėl jį nešė, nešė per visus miškus ir galų gale atnešė prie vieno kalniuko, ant kurio šeši dideli gražūs ąžuolai augo. Prie tos

vietos sustojo arkliukas ir toliau nė iš vietos. Tuomet ūkininkas ėmė galvoti ir nežino, kas čia būtų. Rodos, kad jis ant to kalniuko gyveno, o dabar nėra nei jo namų, nei kitų namų. Paskiau jis pamatė vieną žmogų ir paklausė, iš kur ant to kalniuko tokie gražūs ąžuolai. Žmogus pradėjo pasakoti, kad čia labai seniai gyveno vienas toks ūkininkas su žmona ir vaikučiais ir dar turėjo seną motiną, kuri, sako, buvo labai nedora moteriškė. Paskiau pasakė, kaip tas ūkininkas išjojo kažkokiu atsiųstu gražiu arkliuku ir nebegrįžo, o žmona su vaikais ir motina jau mirė. Ir tas namas supuvo, o tuoj vietoj išaugo šeši dideli ąžuolai. Tuomet ūkininkas suprato, kad čia apie jį kalba. Tai jis paėmė ir apsistojo toj vietoj. Paskiau nuėjo į bažnyčią, priėjo išpažinties ir viską, viską pasisakė kunigui.

— Tau nereikėjo meluoti Seneliui! Jei būtum nemelavęs, tai būtum kartu su žmona ir vaikais danguje likęs, o tavo motina, kurią tu matei, dabar pragare. Tau Dievas davė pasitaisyti ir leido dar atgailą daryti, — pasakė jam kunigas. Vėliau šitas žmogus mirė. (Užrašė Ad. Bajorūnaitė, pasakė Ks. Bajorūnienė, Panevėžyje).