Senelis ir ūkininkas

Vienas ūkininkas šventėms būtinai norėdavo turėti po vieną elgetą. Jau ryt Velykos, o jis dar neturi elgetos. Tad išėjo jis pasiieškoti elgetos ir sutiko kažkokį senelį. Parsivedė jis tą senelį namo, pavalgydino ir rytą nuėjo į rezurekciją.

— Tu vis kvietiesi pas save elgetas, o jei tave elgeta pakviestų, ar eitum? -— paklausė jį senelis, kuris buvo Dievas.

— Kodel ne! — atsakė tasai.

— Gerai! — sako Senelis. — Po pamaldų šventoriuje rasi pririštą arklį. Atsirišęs užsėsk, tai jis atneš tave pas mane!

Ūkininkas taip ir padarė. Joja, joja jis ir vis nieko nėra. Galop, žiūri upelis ir dvi bobos taip trina akmenį, kad net joms delnai kruvini. Joja toliau ir mato, kad žmogus stato namus. Baigia jis jau sienojų užkelti, bet šis ir vėl nuslysta. Pagailo jam žmogaus, bet arklys toliau jį neša. Joja jis — ir mato, kad dvi mergos mėto puodą viena kitai. Joja toliau — graži lanka, o karvės vaikšto perkarusios, o toliau — ganykla visai bloga, o karvės, kaip nulipdytos. Pagaliau pamato jis gražius rūmus. Iš rūmų išeina Senelis ir, įsivedęs jį vidun, kalbina, vaišina. Žmogus mato, kad Senelis prasidengia staltiesę, pasižiūri ir vėl uždengia. Seneliui išėjus ir jis pasižiūrės, kas ten yra po staltiese. Gi žiūri — kaimynas iš jo rėžio neša savajan.

— Petrai, ką darai? — suriko ūkininkas — ir Petras parkrito negyvas.

Įėjo Senelis ir sako: — Jei aš būčiau toks nekantrus, tai seniai jau nė vieno žmogaus žemėje nebūtų buvę! Pasakyk, ką gi matei pas mane įdomaus?

Ūkininkas papasakojo. Tuomet Senelis ir sako:

— Tos moterys, kur rankomis akmenį trina, šventėj skalbdavo drabužius. Žmogus, kur sienojų kelia, suderėjo pastatyti namus ir nepastatęs išėjo. Mergos, kur puodą mėto, buvo jį viena iš kitos turguj pavogusi; dabar nori atiduoti, o toji neima. Liesos karvės — turtuoliai ir šykštūnai, riebios — darbštūs ir patenkinti žmonės, — baigė Senelis.

Po kelių dienų ūkininkas išsirengė namo, kur jį parnešė vėl tas pats arklys. Parjojęs jis namo, žiūri — ogi visur. miškas, nėra nė bažnyčios. Sutinka žmones jis ir klausia, kur toks ir toks kaimas, kur bažnyčia. Tik vienas senis atsakė, kad jau šimtas metų, kai bažnyčios nebėra. Neberado jis nei savo namų, nei giminių. Jam rodėsi, kad pas Senelį tik kelias dienas prabuvo, o čia viso šimto metų praeita.

Netrukus tas ūkininkas paėmė ir mirė iš skausmo. (Užrašė J. Rasimavičius, Rakutėnų km., Subačiaus vl.).