Dievas elgetos pavidale

Gyveno turtingas ponas, kuris norėjo, kad kiekvieną dieną ateitų pas jį pietauti elgeta. Tas elgeta visados ir ateidavo, bet ponia jo nekentė.

Vieną kartą ponui nesant namie atėjo tas elgeta ir, radęs tik ponią, paklausė: 22

— Kur ponas? Aš labai noriu valgyti.

Ponia jam atsakė:

— Pono nėra namie! Še tau ir eik! — Tai pasakiusi, ponia padavė elgetai tris svogūnų laiškus ir išvarė jį.

Kai pavarytas elgeta išėjo iš pono dvaro, taip jo ir nesimatė.

Ponas surengė didelį pokylį, sukvietė daug svečių ir išleido tarnus, kad suieškotų tą elgetą. Tarnai ieškojo, ieškojo ir vos jį surado ir dar visą purviną ir griovyje išsivoliojusį. Todel jie elgetą ir paliko, kur rado, o namo parvažiavo tuščiom. Kai tarnai papasakojo ponui, kokį jie rado elgetą, ponas jiems liepė atvesti jį ir nuvalyti. Tarnai taip ir padarė. Ponas pasodino elgetą kartu su kitais ponais. Po pokylio elgeta padėkojo ponui, ir sako:

— Atvažiuok tu pas mane! Aš tau duosiu vežiką ir prisiųsiu arklius!

Po kelių dienų elgeta prisiuntė viską. Ponas išvažiuodamas užrakino savo kambarį, o raktus padėjo po akmeniu ir ant to akmens parašė, kada jis išvažiavo.

Važiuoja, važiuoja jis — ir pamato ant plikos pievos būrį gražių, riebių avelių. Važiuoja. jis toliau — ir pamato liesų avelių būrį, kurios rėkia didelių dobilų lauke. Važiuoja jis dar toliau — ir pamato dvi mergaites, kurios mėto viena kitai auksinį obuolį. Paskui jis privažiavo labai gražų dvarą, kur jį pasitikęs tas pats elgeta įsivedė į savo kambarį, pasodino už stalo ir davė jam tris žemuoges. Ponas, suvalgęs vieną žemuogę, pasidarė sotus ir galėjo viską regėti. Elgeta išvedžiojo poną po visus kambarius ir paskui nusivedė į paskutinį, kuriame pasigirdo pono pačios šauksmas.

— Kaip ji čia pateko? — inuslų ponas.

— Dar prieš tavo balių aš buvau pas tave, neradau tavęs namie, tai paprašiau tavo žmoną valgyti. Ji man numetė tris svogūno laiškus. Todel aš ją dabar prie tavo akių paversiu ožka, — tarė elgeta ir paskui nusivedė svečią į kitą kambarį ir paklausė jį, ką jis matė važiuodamas. Ponas jam viską išpasakojo. Tuomet elgeta jam paaiškino, ką tai reiškia ir, be to, dar sanis kad jis — Dievas, o tas vežikas — angelas.

— Avelės, kurias tu matei ant plikos pievos riebias ir patenkintas, tai žmonės, kurie gyveno patenkinti tuo, kas tik jiems buvo duota, o tos, kurios blogos ir neramios dobiluose ganėsi, tai tie žmonės, kurie gyveno neramūs, nors ir jiems buvo visko duota. O tos mergaitės, kurios mėtė auksinį obuolį, gyvendamos mylėjo vieną kavalierių, o dabar nebenori jo nei viena, nei kita! — papasakojo ponui Dievas.

Paskui ponas pamatė tris akmenėlius. Dievas jam ir sako:

— Tie trys akmenėliai tau daug patarnaus. Jei išmesi šitą akmenėlį aukštyn, tai pasidarys tvanas, jei antrą — tai ugnis, kuri viską, ką tik norėsi, uždegs, o jei trečiąjį išmėsi aukštyn, tai bus badas!

Tuo metu ponas pamatė žmogų, kuris iš kito dirvos nešė į savo dirvą javus, ir norėjo jau mesti akmenėlį ant jo rugių, bet Dievas jam tarė:

— Kad tu toks nekantrus, tai tavęs su kūnu nepriimsiu į dangų! Važiuok namo! Kai numirsi, aš tavo sielą priimsiu į dangų.

Parvažiavo ponas namo ir neužilgo numirė.

Kai tas ponas buvo danguje, tai jam atrodė, kad jis tik vieną dieną tebuvo pas Dievą. Taip manydamas, jis gerokai paklydo, nes kai jis atskaičiavo ant to akmens, kuriame buvo parašyta, kada jis išvažiavo, tai pamatė, kad svečiuose išbuvo visą tūkstantį metų. Numirė jis ir buvo priimtas į dangų. Mat, tą elgetą, kuriuo buvo pasivertęs Dievas, jis priimdavo pas save. (Užrašė St. Sližys, pasakė K. Sližienė, Traupio m.).