Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą gyveno senelis ir senutė ir labai nesutiko: senelis buvo labai gėras, o senutė labai nedora. Ji niekuomet neduodavo elgetoms išmaldos. Senelis, kai jo senė nematydavo, duodavo elgetoms ką tik sumanydamas.
Vieną kartą senutė ravinėjo svogūnus-ir netyčia nuskynė tris svogūno laiškus. Kaip tik tuo metu atėjo elgeta ir paprašė išmaldos. Senutė supykusi ėmė varyti jį laukan iš daržo. i
— Duok bent tuos tris svogūno laiškus! — tarė elgeta.
Senė liepė elgetai pasiimti tuos svogūno laiškus ir kuo greičiausia išeiti.
Po kiek laiko numirė senutė ir nuėjo į pragarą, o senelis miręs nu- " ėjo į dangų.
Vieną kartą Dievas, kažin kur išvažiuodamas, padavė tam seneliui visus raktus ir tarė:
— Gali kur tik sumanydamas eiti. Tik į vienas duris nežiūrėk, nes, jei ten pasižiūrėsi, tai smarkiai tave už tai nubausiu!
Kai Dievas išvažiavo, tai žmogus visur vaikštinėjo, žiūrinėjo. Nusibodo jam visur vaikštinėti ir jis, prasivėręs duris, pažiūrėjo uždraustan kambarin ir baisiai išsigando, nes pamatė baisiausioj ugnyje bedegančią ir, be to, dar baisiausiu žvėrimi paverstą savo žmoną. Tik iš akių ir galvos ji tebebuvo žmogus. Kuo greičiausia užtrenkė jis duris ir nuėjo tolyn. 2 2
Kai Dievas sugrįžo, tai žmogus baisiausiai išsigando, nes sužinojo, kad Dievas jau žino, kur jis buvo. Pasišaukė jį Dievas ir paklausė:
— Ką tu tenai matei?
Senelis iš pradžių mėgino gintis, bet paskui prisipažino, kad matė savo žmoną tokiu baisiu pavidalu. Senelis ėmė prašyti Dievą, ar negalėtų kaip nors jos išgelbėti. Tuomet Dievas tarė: | — Visa jos pašalpa yra tie trys svogūno laiškai, kuriuos ji kitą kartą elgetai numetė, — taręs tai, Dievas, paaiškino, kad senelis gali ją gelbėti per tris kartus. B
Senelis vieną kartą įkišo vieną svogūno laišką — ir jo pati tuojau užsikabino ant jo laiško, bet paskum ją ir daugybė dvasių užsikabino. Moteriškei pasidarė pavydu, kad, ją gelbėjant, tiek daug dvasių kartu gali išsigelbėti, taigi ji pasipurtino, ir nugrimzdo dar giliau. Taip pasielgus, jai tik viena akis bepaliko žmogaus. Antrą kartą taip pat nepasisekė jos ištraukti, o trečią kartą ji nugrimzdo baisiausion bedugnėn ir pavirto visa jau žvėrimi. Tuomet Dievas senelį už neklausymą paėmė ir išvarė iš dangaus.
Senelis labai gailėjo dangaus, nes jam rodėsi, kad jis dar tik vieng valandą jame teišgyveno. (Užrašė Z. Baravykaitė, Deltuvos m.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 443
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
