Dievas ir senelis

Gyveno kartą neturtingi seneliai. Prieš pat Velykas atėjo pas juos kažkoks senelis ir paprašė naktigulto. Motina priėmė, bet tėvas nenorėjo priimti. Tuomet motina ir sako:

— Užteks duonos Velykoms!

Senelis pernakvojo ir užprašė tėvą pas save. Užprašęs pasakė:

— Rytojaus dieną pamatysi arklį pabalnotą, taigi jok tuo arkliu, kur jis neš, ir atjosi pas mane. Kai prijosi kryžkelę, jok po tiesiai! — tai pasakęs, senelis, kuris buvo Dievas, išėjo.

Rytojaus dieną žiūri — arklys pabalnotas jau stovi. Senukas atsisėdo ant jo ir išjojo. Nujojo jis pas Senelį, ir šis gražiai jį priėmė. Naktį atsigulė pasilsėti. Jam bemiegant pasirodė pro langą didelė šviesa. Senelis pakilo nuo lovos ir priėjo prie lango pažiūrėti. Žiūri jis ir

mato ugnies ežerą, kuriame plaukioja žmonės. Išaušus rytui atėjo pas jį šeimininkas ir klausia:

— Ar gerai miegojai?

— Nelabai gerai. Kažin kodel pro langą pradėjo labai šviesa eiti. Atsikėliau pažiūrėti, gi žiūriu — ugnies ežeras ir Žmonės plaukia!

— Nežiūrėk daugiau pro langą! — tarė šeimininkas.

Atėjo vėl naktis. Senelis užmigo. Bet jį vėl pribudino neregėta šviesa. Jis priėjo prie lango pažiūrėti ir pamatė, kaip angelai linksminasi.

Rytą atėjo šeimininkas ir klausia:

— Ar gerai miegojai?

— Mane pribudino neregėta šviesa! — atsakė senelis. — Pažiūrėjau pro langą, — matau angelai linksminasi!

Bet šeimininkas nieko nesakė. Atėjo naktis ir vėl eina senelis gulti. Ir vėl jį pribudino neregėta šviesa. Priėjo jis prie lango, gi žiūri, — angelai ir su jais jo vaikai ir žmona.

Rytojaus dieną liepė šeimininkas seneliui grįžti namo. Pasiėmė jis. arklį ir išjojo. Prijojo vietą, kur buvo jo namelis — ir rado tris ąžuolus beaugančius. Nusėdo jis nuo arklio ir nuėjo pas policininką paklausti, kur pasidėjo jo namelis. Policininkas nurodė. jam vietą, kur yra visi namai surašyti. Senelis nuėjo. Ten pradėjo vartyti knygas — ir rado, kad tai buvo prieš 500 metų. (Užrašė O. Zagreckaitė, pasakė Ur. Zagreckienė, Žuklių km., Pabaisko vl.).