Dievas ir seneliukas

Kitą kartą gyveno senas, neturtingas seneliukas, kuris turėjo pačią ir trejetą vaikų. Ėjo pro šalį taip pat senas keleivis, kuriam beeinant paėmė ir sutemo. Tuome* keleivis užėjo į senelių trobelę ir ėmė prašyti nakvynės. Seneliukas su savo Žmona jį pavalgydino, paguldė ir šiltai užklojo. Atsikėlė rytą tas keleivis ir sako: i

— Tu mane priėmei kaip svečią, tad dabar prašau pas mane svečiuosna!

Kaip tik tuomet artinosi Velykų šventės.

Tas keleivis buvo Dievas, tik pasivertęs tokiu menku žmogeliu. Kai Dievas Senelis paprašė seneliuką svečiuosna, tas tarė:

— Kad aš nežinau nei kur tu gyveni, nei nieko!

— Kai išeisi už savo namų vartų, pamatysi stovint pabalnotą arklį. Tu ant jo užsėsk ir jok tuo pačiu keliu. Kiek pajojęs pamatysi kryžkelę, iš kur eina trys keliai, tai jodamas pasuk dešiniuoju keliu, ir tave šitas arklys nuves į mano namus! — tarė Senelis tuos žodžius ir pranyko.

Seneliukas, nieko nelaukęs, ėmė rengtis pas Senelį svečiuosna. Pasirengęs pabučiavo savo žmoną, atsisveikino su savo vaikeliais ir išėjo. Išėjęs užu vartų, pamatė jis pabalnotą arklį, užsėdo ant jo ir leidosi kelionėn. Kiek pajojęs pamatė kryžkelę ir pasuko dešiniuoju keliu. Galop, pamatė jis Senelio namus ir tuojau prijojo prie jų vartų. Senelis, išėjęs jo pasitikti, arklį pririšo prie stulpo, o svečią įsivedė į savo trobelę, pavalgydino ir paguldė į lovą. Paguldė Dievas Senelis svečią ir sako:

— Miegok ramiai ir nesižvalgyk į šalis, nes užsitrauksi ant savęs nelaimę! — tai taręs Dievas Senelis pranyko.

Seneliukas begulėdamas ilgai neužmigo, tad ir neiškentė nepažvelgęs į šalis. Kai tik jis pažvelgė į šalis, tuoj pamatė labai didelį ugnies ežerą, kuriame plaukiojo daugybė žuvų, kad jų nė suskaityti nebuvo galima. Taip visą naktį jis ir neužmigo. Ryto metą Dievas Senelis jį paklausė:

— Kaip gerai miegojai?

— Ė, visą naktį nemiegojau!

— Tai ką gi tu matei šią naktį, kad nemiegojai?

Seneliukas pasakė, ką jis matė. Tuomet Dievas Senelis jam tarė:

— Aš tau sakiau, kad nesižvalgytum į visas šalis, nors ir kažin kas būtų — vistiek nežiūrėk!

Kitą naktį vėl Dievas Senelis paguldė svečią ir liepė jam nesižvalgyti. Bet seneliukas negalėjo užmigti ir pradėjo žvalgytis į visas šalis. Ir ką gi jis pamatė? Ogi didžiausią šviesybę, kokios jis dar nebuvo matęs: daugybė angelų Dievui giesmes nepaprastais balsais giedojo, nepaprasta muzika skambėjo. Jis išgirdo tai, ko dar niekuomet nebuvo girdėjęs.

— Kaipgi gerai miegojai? — paklausė jį Dievas iš ryto.

— Šią naktį irgi negalėjau užmigti!

— Tai ką gi tu matei, kad nemiegojai?

Seneliukas viską apsakė, ką buvo matęs, benakvodamas antrą naktį. Dievas vėl jį išbarė, kad neklauso To įsakymo. Trečią naktį Dievas jį vėl paguldė į lovą, užklojo ir liepė miegoti:

— Jei nemiegosi, žvalgysies į visas puses, bus blogai!

Bet seneliukas vistiek nemiegojo. Jis pasižvalgė į šalis — ir pamatė savo žmoną ir vaikus, gražiausiais rūbais apsirengusius. Pamatęs tą reginį, jis labai nusigando ir nieko nesuprato, kodel jis pamatė savo žmoną ir vaikus.

— Kaip miegojai? — kausia jį rytą Dievas Senelis.

— Negalėjau užmigti visą naktį!

— Tai ką gi tu matei, jei nemiegojai?

Seneliukas apsakė viską, ką buvo matęs trečią naktį benakvodamas ir Dievas tarė:

— Aš tau sakiau miegoti, o tu mano įsakymo neklausai!

Dievas pavalgydino seneliuką ir liepė jam eiti namo. Išėjęs iš Dievo, jis rado kieme arklį, o kai prijojo prie tos vietos, kur turėjo būti kryžkelė, tai jos neberado. Prie šios vietos prapuolė jam ir arklys. Tuomet jis priėjo prie tos vietos, kur turėjo būti jo trobelė, bet jos vietoje terado tik tris ąžuolus. Tuomet jis ėjo, ėjo ir įėjo į mišką. Pasiryžo būtinai rasti savo žmoną ir vaikus. Įėjęs į mišką, jis paklydo, bet pagaliau išėjo iš miško ir pamatė labai didelį miestą. Jis čia pradėjo klausinėti žmones, ar kas negirdėjo jo žmonos ir vaikų. Bet niekas nieko jam nepasakė. Jis klausinėjo ir policininką, bet ir tas nieko nežinojo. Tada jis nuėjo į miesto policiją, kur buvo surašyti visi žmonės, ir paklausė savo žmonos pavardės. Ir vyresnysis atsakė:

— Broliuk, tu mano broliuk! Tavo žmona gyveno prieš 500 metų, o tu dabar jos ieškai! Ji jau seniai mirė!

Tuomet jis nusigando ir pradėjo taip drebėti, jog po kelių dienų numirė. (Užrašė A. Šarmavičiūtė, pasakė A. Gaidienė, Žuklių km., Pabaisko vl.).