Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Gyveno mažoje trobelėje labai neturtinga našlė, kuri nieko daugiau neturėjo, išskyrus vieną karvutę. Ji eidavo pas žmones ir tarnaudavo, o ką uždirbdavo, tai tuo savo vaikelius maitindavo. Vasaros metu našlės karvė kartu su kitais gyvuliais ganėsi lauke. Vieną vakarą laukia našlė pareinant savo karvutės, kad ją pamelžus būtų kuo vaikai pavalgydinti. Bet ištiko nelaimė — jos karvę vilkas papiovė. Apsiverkė našlė, bet nesupyko, nes manė, kad Dievui taip buvo reikalinga. Vaikai prašė valgyti, o ji neturėjo ko jiems duoti. Paskum ji prisiminė, kad turi truputį miltų ir norėjo išvirti vaikams kokios nors sriubos, bet neturėjo kuo ugnies susikurti. Tad nuėjo pas kaimyną pasiskolinti ugnies, bet jis nedavė. Eina našlė namo verkdama ir mano, ką ji duosianti vaikams valgyti. Gi žiūri — netoliese pamiškėje ugnelė žiburiuoja — ir sumanė ji eiti parsinešti iš ten ugnies. Nuėjus pamatė senelį, bekurstantį ugnelę. Išsipasakojusi visą savo nelaimę tam seneliui, moteriškė paprašė jį ugnies. O to senelio būta Dievo.
— Laikyk prijuostę, — aš tau įpilsiu žarijų! — tarė Senelis.
Moteriškė pabijojo, kad neišdegtų prijuostė, bet Senelis jai sako:
— Nebijok! Pilk ir eik namo nežiūrėdama!
Parsinešusi tą ugnį namo, moteriškė pamatė, kad prijuostyje ne žarijos, bet — auksas. Nudžiugo našlė, pamačiusi auksą, ir nežinojo, kaip Dievui dėkoti. Paėmusi vieną auksinį, nubėgo ji pas tą patį ūkininką, nusipirko degtukų, miltų ir išsivirė sriubos. Visi pavalgė, o už tuos pinigus nusipirko kitą karvutę ir laimingai gyveno. (Užrašė S. Galinkevičiūtė, pasakė M. Jasevičienė 40 mt. amžiaus, Linkuvos m.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 447
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
