Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą Dievas, pasivertęs seneliu, beeidamas per pasaulį, užėjo pas vieną ūkininką, kur žmonės buvo geri, priėmė Senelį ir davė jam valgyti. Pavalgę visi pasimeldė ir nuėjo gulti, o Seneliui paklojo ant krosnies. Ryto atsikėlę, davė Seneliui pusryčių. Senelis pavalgęs visus palaimino ir išėjo toliau. Kai Jis nuėjo pas kitą ūkininką, tai saulė jau buvo gerai pakilusi, o šeimininkė dar tik atsikėlusi kureno krosnį. Įėjo Senelis, pagarbino Jėzų Kristų ir paprašė šeimininkę išmaldos.
— Dabar neturiu laiko! — atsakė šeimininkė. i
Senelis atsisėdo ant slenksčio ir žiūri: troboje visur nešvaru, 10- vos išverstos, šeimininkas dar miega, o vaikas, ant grindų pamestas, verkia. Šeimininkė, bekepdama blynus, pamanė, kad nebėra laiko, ir išmetė visą tešlą laukan. Pamatęs taip šeimininkę darant, Senelis vėl prašo ją išmaldos. Bet šeimininkė ir vėl sako:
— Neturiu laiko, palauk!
Senelis tuomet paprašė, kad parodytų jam kelią į kitą kaimą, bet šeimininkė ir vėl sako:
— Neturiu laiko!
Dievas, pamatęs, kad žmonės labai pasileidę, paleido tvaną, kuris. viską sunaikino. Paskui po tvano buvo septynius metus badas. Po to Žmonės pasidarė tvarkingesni ir pradėjo geriau gyventi. (Užrašė E. Buinevičiūtė, pasakė S. Kiškis, Užkapių km., Šėtos vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 449
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
