Žulikai ir Elenytė

Vieną kartą gyveno turtingas žmogus, kuris turėjo labai gražią dukterį, vardu Elenytė. Toli, toli už trijų girių gyveno žulikai, kurie turėjo labai gražų dvarą ir visokių tame dvare brangenybių.

Atvažiavo du žulikai pas tą Elenytę piršliuosna — ir sutiko, sutarė. Išvažiuodami jie liepė Elenytei, kad ji išsikeptų tris bulkeles, kai eis pas juos, nes dvaro vartus saugo didelis levas, meška ir sluonis, kurie pro vartus įleidžia tiktai jiems ką nors duodančius. Elenytė taip ir padarė. Nuėjusi ji rado viską taip, kaip jai žulikai buvo sakę. Įėjus į pakajus rado stalus, apkrautus visokiais gardžių gardžiausiais valgymais ir gėrimais. Pilni pakajai visokių drapanų, suknelių, čeverikų ir visokių rakandų. Bevaikščiodama po visus pakajus ir besidžiaugdama, kaip gera jai bus čia gyventi, užėjo ji vieną pakajėlį, kuriame stovėjo maža lovelė su raudona kaldra ir kaladė, o ant kaladės kirvis. Sienos ir lovelė buvo aptaškytos krauju. Bežiūrėdama tų baisenybių, Elenytė išgirdo ūžesį. Nežinodama kur dėtis, ji greitai palindo po lova — ir pamatė, kad atsidarė durys, ir žulikai, įvedę labai gražią mergaitę, privedė ją prie kaladės, padėjo jos galvą ant kaladės ir nukirto. Paskui žmogžudžiai norėjo nuo mergaitės rankos žiedą numauti, bet negalėjo, tad nukirto su visu pirštu, o tas pirštas su žiedu nuriedėjo pas Elenytę, kuri ir paėmė jį sau. Viską pabaigę, žulikai vėl išvažiavo.

Elenytei baisu pasidarė, ir ji nutarė kuo greičiausiai bėgti iš to dvaro, bet nežinojo, kaip išbėgti pro vartus. Tada ji paėmė vienai baidyklei kumpį, antrai — dešrą, trečiai — lašinių paltį ir laimingai praėjo pro jas. Bėgo, bėgo Elenytė ir pribėgo pirmą mišką. Bėga ir vis bijo, kad žulikai nepavytų. Prie miško susitiko ji Seniuką, kuris jai liepė nebijoti, nes žulikai dar neparvažiavo. Bėga toliau Elenytė ir pribėga antrą mišką. Miške vėl sutinka ji tą patį Senuką, kuris ir vėl ją nuramino. Trečiam miške Elenytė susitiko trečią kartą tą patį Senelį, bet dabar jis jau pasakė, kad žulikai jau namie, ir už trijų dienų žada pas Elenytę atvažiuoti. Todel Senelis liepė Elenytei pasiruošti.

Po trijų dienų atvažiavo tie patys jaunikaičiai, kaip ir pirma. Bet jie nežinojo, kad Elenytė buvo pas juos. Tada Elenytė pradėjo sakyti, kaip ji sapne ėjo gėrybių apžiūrėti, kaip tris baidykles atrado, kaip dvare visko pilna. Žulikai visą laiką sakė, kad tas teisybė, bet kai tik Elenytė pasakė, kaip gražiai mergaitei galvą nukirto, tuoj jie suriko, kad tai neteisybė. Tada Elenytė parodė tos mergaitės pirštą su žiedu, o už durų jau laukė pasiruošę susiedai, kurie tuoj puolė ir užmušė tuos žulikus, o jų dvarą sudegino ir druska apipylė. (Užrašė A. Žagūnytė, pasakė K. Kaminskaitė, 50 m. amžiaus, Spirakių m., Panevėžio ap.).