Vieną kartą ėjo keliu šv.

Vieną kartą ėjo keliu šv. Petras, šv. Laurynas ir šv. Jurgis. Beeidami jie labai ištroško gerti ir, pamatę žmogų, kuris arė lauką, priėjo prie jo ir paprašė duoti jiems atsigerti

— Aš negaliu pėsčias eiti namo ir atnešti jums vandens! — atsakė prašomas Žmogus.

— Jok raitas, o mes paarsime lauką! — tarė jam šventieji.

Žmogus nujojo namo. Tuomet šv. Jurgis paėmė arklą traukti, šv. Petras jį „keravoti“, o šv. Laurynas botagą laikyti, ir taip visi dirbo. Po kiek laiko grįžo žmogus ir atnešė vandens. Šventieji atsigėrė, padėkojo žmogui ir nuėjo. Beeidami jie susiginčijo, kuriam buvo sunkiausia dirbti: šv. Petras sakė, kad jam buvo sunku arklas „keravoti“; šv. Jurgis sakė, kad jam buvo sunku arklas traukti, o šv. Laurynas sakė, kad jam buvo sunku botagas laikyti. Tuomet visi jie grįžo pas artoją paklausti, kuriam jų buvo sunkiausia ir kuriam lengviausia. Artojas atsakė, kad šv. Jurgiui buvo sunkiausia, o šv. Laurynui lengviausia.

Šv. Laurynas labai supyko, kad jam buvo lengviausia, ir nutarė tą Žmogų nubausti.

Žmogus į tą dirvą pasėjo kviečius, kurie užaugo labai gražūs. Vieną kartą šv. Petras atėjo ir pasakė tam žmogui, kad Laurynas leis ledus ir išnaikins jo visus kviečius. Žmogus pardavė kviečius savo broliui. Užėjo didelė audra su ledais ir išnaikino visus kviečius ir nupirkusiam juos buvo labai didelis nuostolis.

Tuomet pas tą, kuris kviečius pardavė, atėjo šv. Petras ir pasakė, kad jis iš brolio kviečius atpirktų. Taip žmogus ir padarė: nuėjo pas savo brolį ir atpirko iš jo kviečius. Kai atėjo šv. Lauryno diena, jisai nunešė į bažnyčią tris žvakes ir padėjo ant šv. Lauryno altoriaus. Šv. Laurynas atsileido ir pataisė žmogui kviečius. (Užrašė A. Mackevičiūtė, pasakė R. Juzėnienė, 50 mt. amžiaus, Karšinaukos km., Panevėžio vl.).