Onytė ir Senelis

Seniai, labai seniai, kada dar vaikščiojo po pasaulį Dievas, tuo laiku gyveno našlė, kuri turėjo dukterį ir podukra. Dukterį ji labai mylėjo, o podukros Onytės nekentė. Podukra buvo graži, dora mergaitė, ir pamotės liepiama viską klausydavo ir dirbdavo. Pamotė ją varinėdavo kur įmanydama ir blogai duodavo valgyti. Ploni ir suplėšyti jos drabužiai nors buvo visai seni, bet buvo gerai sulopyti. Atsigulusi skarmalais pakloton lovelėn, ji atsimindavo savo linksmą praeitį, gerąją motutę ir graudžiai verkdavo.

Vieną kartą pamotė atsikėlusi pamatė ją dar miegančią, smarkiai už tai išbarė, apdaužė ir išvarė iš namų, o jos tikroji duktė stovėjo ir šypsodamasi žiūrėjo, kaip vargšė mergaitė verkdama ėjo keliu.

Nuėjusi prie upės, Onytė atsisėdo ir graudžiai verkė. Prie jos priėjo pavargėlis ir paklausė:

— Ko verki?

Kai ta viską jam papasakojo, Senelis ir sako:

— Daug tu iškentėjai, ir todel prašyk mane ko tik nori!

Onytė atsakė:

— Ko galiu prašyti, kaip ne dangaus karalystės!

— Jei tik tiek nori, — atsakė Senelis, — tai būsi dar turtingesnė ir protingesnė kaip esi!

Jau pradėjo temti. Senelis liepė Onytei atsigulti ir užmigti, nes ji buvo labai pavargusi. Pabudusi anksti rytą, Onytė pamatė prieš save didelius gražius rūmus. Atėjo Senelis ir įvedė ją į tuos rūmus. Įvedęs, Senelis ją paliko, sakydamas:

— Tie rūmai tavo, o aš turiu eiti. Kai manęs prireiks, gali pašaukti!

Pamatė tuos rūmus ir pamotė, kuri labai nustebo ir nubėgo pažiūrėti, kieno jie. Sužinojusi, kad tie rūmai jos podukros, baisiai supyko, nuėjo pas ją ir paklausė, iš kur ji tą viską ėmė. Kai Onytė papasakojo, pamotė grįžo namo ir liepė savo dukteriai eiti prie upės ir verkti. Ta nuėjo, atsisėdo ir trina rankom akis. Atėjo Senelis ir paprašė ją ko nors pavalgyti. Ta atsakė:

— Džiaugiuosi, kad pati turiu ko valgyti! Kiekvienam, kas prašys, nedavinėsiu!-

Tuomet Senelis jai ir sako:

— Jei tu tokia pikta, štai tau ir atpildas! — taręs tai, jisai pavertė ją varle.

Nuo to meto motina nematė savo duktės, o pašalyje atsirado varlių. (Užrašė T. Babrauskaitė, Ukmergėje).