Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą kartą gyveno žmogus su savo pačia ir turėjo dukterį, vardu Marytė, kuri buvo darbšti mergaitė. Atsitiko taip, kad jo žmona sunkiai susirgo ir mirė. Po kiek laiko vedė tasai žmogus antrą pačią — raganą. Susilaukė jie dukters, vardu Agotos, kuri buvo tinginė, nieko nedirbo ir nekentė motinos. Piktoji pamotė vertė Marytę kiaules šerti ir kitus sunkius darbus dirbti, Agota gi tuo metu šiltai miegodavo ir būdavo gražiai apsitaisiusi. Nuėjo kartą Marytė vandens ir prie šulinio sutiko Senelį, kuris paprašė gerti. Pagirdė jinai Senelį ir eina, bet Senelis sulaikė ją ir sako:
— Už savo gerumą tu žibėsi auksu!
Taip ir buvo.
Kai ji parėjo namo, pamotė norėjo ją barti, bet pamačiusi, kad jos podukra žiba auksu, ir, sužinojusi kas atsitiko ties šuliniu, nusiuntė savo dukterį vandens su auksiniu kibiru. Kai ši nuėjo prie šulinio, tai sutiko tą patį Senelį, kurį buvo sutikusi ir Marytė. Senelis ją taip pat paprašė atsigerti, bet ji šiurkščiai atsakė:
— Gal aš kokia tarnaitė, kad tave girdysiu!
Susirūstinęs Senelis pasakė:
— Kad tu buvai tokia negera, tai pavirsi į rupūžę ir būsi labai "biauri.
Taip ir įvyko. Paršokavo ji namo ir prašnekusi pasakė, kad ją Senis pavertė rupūže.
Pamotė įpyko, kad jos duktė tokia biauri pasidarė, ir kerštaudama išvarė Marytę iš namų. Išvaryta mergaitė ėjo ir priėjo trobelę, kurioje rado Senelį. Jisai ją priėmė ir pavalgydino. Išvaryta mergaitė -apsigyveno pas Senelį ir buvo laiminga. (Užrašė E Kraujalytė, Darapilio dv., Žemaitkiemo vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 50
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
