Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniai, labai seniai, kai dar tiktai buvo sutverta žemė, dalino Dievas paukščiams plunksnas ir jų spalvas. Visus paukščius, laukinius ir naminius, papuošė įvairių spalvų rūbais, ir taip išdalino visas plunksnas. Kur buvęs, kur nebuvęs, ateina dagilėlis (seniau paukščiai, plunksnų neturėdami, negalėjo skraidyti ir pėsti vaikštinėdavo). Pamatė paukščiai dagilėlį ir ėmė iš jo juoktis, o Dievas ir klausia:
— Kur tu taip ilgai buvai užtrukęs?
Dagilėlis atsako:
— Iš namų anksti išėjau, bet pakeliui man nelaimė atsitiko: užpuolė neprieteliai šunys mažą kiškelį. Aš, tų užpuolikų išsigandęs, įlindau į krūmą ir tenai ištupėjau ligi šunys nubėgo!
Dievas nebeturėjo vienodos spalvos plunksnų ir, parinkęs jų nuo visų paukščių po vieną ar kelias, aptaisė jomis vargšą dagilėlį.
Kai dagilėlis buvo jau aptaisytas, tai visi paukščiai žiūrėjo į jį ir stebėjosi jo gražumu.
Dagilėlis, Dievui dėkodamas, linksmai grįžo namo.
Del to ir dabar dagilėlio rūbai įvairių spalvų. (Užrašė P. Valentinavičiūtė, Vaišvilčių km., Naujamiesčio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 54
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
