Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senais laikais, kai dar Dievas vaikščiojo po pasaulį, gyveno žiaurus karalius. Jis visus žmones už mažiausią nusikaltimą smarkiai bausdavo, todel žmonės jo nekentė. Bijodamas, kad jo kas iš pasalų neužmuštų, jis nešiodavo prisikabinęs prie šonų du durklų. Vieną sykį jis surengė pokylį, kuriam kėdes padarė iš tešlos. Dievas labai supyko, kad karalius taip niekina duoną, ir kitais metais užleido ant jo laukų krušą, kuri sunaikino visus javus. Karalius tuomet atėmė javus iš žmonių ir vėl surengė pokylį.
Dievas tuomet nuėjo pas vieną moteriškę ir įsakė, kad ji nueitų pas karalių ir lieptų atiduoti javus žmonėms. Moteriškė nuėjo pas karalių. ir pasakė, kad jis atiduotų žmonėms javus. Bet karalius neatidavė. Moteriškė tuomet pamanė, kad ji, Dievo siunčiama, galinti ką norinti daryti. Ir pradėjo ji karalių visaip plūsti. Karalius išsitraukė iš makšties. durklą, pabrėžė ruožą ir pasakė, jei ji pereisianti per tą ruožą, tai galą gausianti. Tuo tarpu tenai atėjo Dievas ir pasakė moteriškei, kad jai nereikėjo taip plūsti, nes geriau prikalbėti gerumu. Atsigręžęs į karalių, Jisai pasakė:
— Nuo šios valandos braižysi apie ją ruožus ir liksi su savo karališkais drabužiais!
Su šitais Dievo žodžiais moteriškė pavirto višta, o karalius gaidžiu. Ir iš tikrųjų, gaidys turi durklų vietoje plunksnas, kurios yra paliai uodegą, o rankų vietoje sparnus, kuriais jis kai kada aplink vištą raižo žemę; be to, jisai puikiai pasipuošęs. Višta, būdama neturtinga moterėlė, neturi gražių drabužių nei plunksnų. (Užrašė D. Eiva. Bitinų km., Pagirio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 58
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
