Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vieną kartą Dievas norėjo išnaikinti visus gyvius. Sudėjo juos į maišą ir galvoja, kam čia tą maišą duoti, kad įmestų jį į jūrą. Pro šalį ėjo vyras. Dievas norėjo jam duoti, bet pagalvojo, kad vyras gali pažiūrėti kas tame maiše yra, tai ir, nedavė jam maišo, bet laukė toliau. Čia pat atsirado moteriškė. Dievas pasišaukė ją ir liepė imti maišą ir nešti į jūrą, bet nešant nepažiūrėti kas jame yra. Moteriškė neša, neša, pavargo, — atsisėdo pasilsėti. Ir vot jai būtinai rūpi pažiūrėti, kas tame maiše yra. Neiškentė, atrišo maišą ir nori žiūrėti. Tuo tarpu iš maišo išlindo visos biaurybės ir negailestingai šniokšdamos metėsi į moteriškę. Toji nusigandus nubėgo pas Dievą ir skundžiasi. Dievas supykęs, kad moteriškė Jo nepaklausė, pasakė jai:
— Virsi gandru ir rinksi tuos šliužus tol, kol jų visai žemėje nebebus.
Todel dabar gandras, kai tik sutinka varlę ar gyvatę, tuojau ją suryja. (Užrašė V. Kontrimavičiūtė, Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 76
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
