Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senų senovėje paukščių karalius buvo labai didelis paukštis, vardu Skukas. Jis buvo taip piktas, jog už menkiausią prasižengimą bausdavo visus savo valdinius mirties bausme, todel visi paukščiai smarkiai jo klausydavo ir pildydavo jo įsakymus. Skukas, kaip ir visi paukščiai, gyveno su šeimyna, — turėjo pačią ir vaikų, su kuriais labai nesutikdavo. Vieną dieną susibarė jis su vaikais, smarkiai supyko ir, nuskridęs į mišką, apsirinko gerą vietą kartuvėms, kuriose ir pasikorė. Apie Skuko mirtį dagirdo ir paukščiai. Bet eiti ir įsitikinti, ar jis tikrai pasikorė, nė vienas nedrįso. Matai, Skukas dažnai apsimesdavo sergąs arba jau net ir miręs, kad tik prisiviliotų mielaširdingus paukštelius. Tai ir tuomet visi bijojo eiti pažiūrėti. Susirinko iš visų šalių paukščiai ir tarėsi, kas turi eiti pažiūrėt, ar Skukas pasikorė, ar ne. Po ilgų rinkimų ir ginčų visi išrinko kielę eiti pažiūrėti Skuko. Ta ką gi bedarys. Drebėdama ir nuliūdusi buvo besirengianti eiti Skuko žiūrėtų. Bet staigiai išlindo iš paukščių minios gegutė ir sako kielei:
— Jei tu prižadi kasmet man išperėti vaikus, tai aš tavę pavaduosiu!
Kielė, nieko negalvodama, su mielu noru prižadėjo. Visiems paukščiams pasirašius, gegutė pasitraukė nuo klegančios minios ir skrido tiesiog į tą vietą, kur, kaip buvo spėjama, Skukas pasikorė. Priskridus netoli Skuko, pradėjo šaukti:
— Skukai, Skukai!
Ir kada visai arti priskrido, dar kartą suriko:
— Skukai, Skukai!
Bet šis neatsiliepė, tai tuomet gegutė apžiūrėjo jį ir, patyrusi, kad jis visai jau nebegyvas, iš džiaugsmo, atgal skrisdama, nusijuokė :
— Ka, ka, ka, ka, ka, ka.
Nuo to laiko kielė tos sutarties negali išsižadėti, turi perėti kasmet gegutei vaikučius. (Užrašė P. Bučinskas, Velžio vnk., Panevėžio vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 88
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
