Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senų senovėje gyveno baisus sutvėrimas (slibinas, smakas), vardu Kukutis, kuriam paėsti paukščiai turėdavo kasdien nešti savo vaikų. Tada visi paukščiai susitarė nebeduoti Kukučiui savo vaikų, o kad jis greičiau badu nudvėstų, tai visi išsislapstė palėpėsna. Praslinko koki dvi savaiti, paukščiai pabaigė savo valgio atsargą ir patys badą kentė, bet nė vienas nedrįso eiti pažiūrėti, ką beveikia Kukutis, kuris turėjo tuo metu jau padvėsti. Taip paukščiai kentė badą, ir tiktai gegutė pagaliau išdrįso pažiūrėti, ar jau išdvėsė Kukutis. Ji bailiai nulėkė ir rado Kukutį jau padvėsusį. Žinoma, tuo labai apsidžiaugė ir linksmai sušuko:
— Kukū, kukū!
Visi paukščiai taip pat apsidžiaugė ir išlėkė valgio ieškoti, o gegutei už jos narsumą prižadėjo kasmet išperėti jos vaikus. Gerai tai atsimindama, gegutė vaikus palieka kitiems paukščiams perėti, o pati savo balsu primena Kukučio nusilpimo laiką. (Užrašė V. Martinaitis, Linkuvos vl.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 91
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
