Senojo leidinio tekstas
Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Buvo kadai Kukys, paukščių karalius. Gink Dieve, kokis piktas. Kad kiek užpyks, tuoj sudrasko paukštelius. Susitarė paukšteliai jį žudyti. Visi bijosi ne tiek mirties, kiek to, kad nebus kam jų vaikų perėti ir jais rūpintis. Tik gegužė sako:
— Jūs, paukštučiai, išperėkit mano vaikelius, tai aš Kukį nugalabinsiu.
Paukščiai sutiko. Ji įskrido beržan ir kukuoja:
— Kuky! Kuky!
Kukys atsišaukė — ji pribėgus ir sukapojo.
Ir dabar, kai tik pašauks gegutė „,„Kuky! kuky!“, tai Kukio dvasia ir pasirodo sukruvinta, gegužė iš džiaugsmo ir pradeda juoktis:
— Kuky—ky—ky—ky, Kuky! (Užrašė A. Bielinis, Švenčionių ap.).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 92
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
