Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senų senovėje gyveno trys broliai ir ketvirta sesuo. Brolius pašaukė karan. Pasibalnojo jie savo žirgelius tymo balneliais ir išjojo, bet grįžti nesugrįžo. Ilgai sesutė laukė begrįžtančių brolelių ir nesulaukus išėjo jų ieškoti. Ėjusi per laukus, per kalnus, nuėjo į tokią didelę girią, kad nematyti nei galo, nei krašto. Paklydusi mergaitė atsisėdo po medžiu ir graudžiai verkia — pragaišusius brolelius šaukia. Ilgai ji ten sėdėjo, tik žiūri — ateina kažkoks senelis, o tai Dievo būta. Dievas jai ir sako:
— Neverk, dukrele, bet eik namo ir tavo broleliai sugrįš!
Bet ji Dievo nepaklausė, vis verkė ir nėjo namo. Tada Dievas ant jos labai supyko ir pavertė ją gegute. Dabar kas pavasaris ji atskrenda į mūsų mišką ir, brolelių gedėdama, sako:
— Vai, kad aš parlėkus rasčiau tuščius namus, pilnus kapus, tai ir man padėtų kukuoti. Kukū, kukū, kukū. .. (Užrašė H. Kulpavičiūtė, Ukmergėje).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 9 (1935), 1935-01-01T00:00:00Z, Nr. 97
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
