Kaip viens baudžiaunikas pralobo

Senovėje prie verguvių, gyveno pas vieną poną ukinikas, ale jam labai nesisekė, teip nesisekė, kad jau jis negalėjo baudžiavos atliktie. Jis buvo paklusnas labai ponui, tai jam pons dovanojo pusę baudžiavos. Kad ir baudžiavos pusę jam padovanojo, ale pons mato, kad jau iš jo — nieks, išvare jį lauk' iš namų. Dabar ką tas vargšis ukinįks daris be namųt Aina pasikart. Nuvėjo pas medį, mislija: pasikarsu, tai dušią pražudy- BUS a Sie Aina prisigyrdit; nuvėjo pas vandenį, sako: „„prisigirdysu, tai dušią pražudysu — geriau aisu in girią pas žmogžudžius" — o ten jų gana buvo. Nuvėjo in girią; aina, sutiko du žmogžudžiu: viens klausė: ,,kur aini?" Sako tas žmogus: ,,nešu pas poną pinįgus," o kits žmogžudis sako: „„aime, ką tu če su juom šneki, matyt, kad jis durnas." Nuvėjo, jį neužmušė. Jis žinojo, kad toj' girioj' vienam kampe yra dikčei vilkų, sako: ,,„aisu, rasi, manę nors vilkai suės." Nuvėjo in tuos vilkus, pradėjo rekaut, šukaut — tie vilkai išbegiojo ir'nieko jam nedarė. Dabar jau jam nėr ką darytie, atsisėdo po agle ir poteriauja, o tos aglės šaknys buvo per kelią peraugę ant jo viršaus. Atvažuoja ponas, sako tas pons in savo važnyčią: ,„važuok grait pro šitą žmogų, kad nereiktu jam almužną duotie.'? Kaip grait paleido, kaip ratai trenk6 per tais šaknis, dugninė nūlužo, pametė pinigus. "Tas žmogus pasiėmė, nunešė pakavot, o pustelnįkas mate. Ale tas pons pervaževo per tą girią, atvažiau' pas karčemą, žiuri, kad netur" pinįgų. Nusiuntė važnyčią, sako: ,„važuok ties taj' agle, tai gali but, kad mes ten, kaip vežimas trinkterė', tai ten ir pametėm." Sugryžo ten, jau nėr nė to žmogaus, 16 pinigų. Sugryžo atgal, važuoja pats pons tenai jūškot. Atvaževo, patiko bėgant durnavotą žmogų, sako jam: ,,ar ne radai pinįgų?? — „Radau.“ — „Tai atiduok." — ,„Ne turu." Tai tas pous jį — mušt. Kaip muša, tai Rako: „„atiduosu," kaip tik paleidžia, tai jis sako vel: „neturu." Pons perpikęs €m6 tą žmogų ir pakore. O tas pustelnįkas atsiduksėjąs sako: ,,kaip tai neteisingai tą žmogų pakorė, " ir tuojaus stojo pas pustelnįką aniuolas, sako jam: ,,ką tu teip šnekėjai, tai jau nusidėjai, turi ait in spaviedį, nes jis to verts pakart, o tas pons neteisingai pinįgus surinko, tai turėjo

pamest, o anam žmogui teisingam labai yra bėda, tai jam gerai, kad jis rado." Dabar tas pustelnįkas sako: „„Taik ait in kunįgus, tai ir be spaviedies Dievas griekus dovanos." Pastojo kunigu, ir vis tą grieką slėpė, o kad numirė, palaidojo jį po bažnyče, kaip buvo senovės mada po bažnyčė kavot. An ryt' ateina, žiuri, kad jo grabas ant viršaus; tad' kunįgas meldės' prie Dievo, kad daleistu jam pasakytie, kodėl jis ant viršaus. "Tada tuojaus grabas atsivėrė, negyvelis atsis6do, sako: ,,aš asu prakeiktas už slėpimą grieko, aš nevertas če but palaidotu, manę pakaskit baloj'," ir nuvežę pakas6 baloj'. O tas ukinįkas parsigabeno tuos pinigus, tam ponui vi- 8ą skolą užmokėjo, atsijėm6 tuos namus, kur ir dabar da gal but gyvena jai da tur tų pinįgų. (No Ad. Berteėkos iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)