Apė vieną vienturtį sunų, kurs pas velnią dvare tarnavo

Buvo toki senukai, turėjo je vienturtį sunų, ale tas sunus išaugo jau in dvidešimts metų; sako savo tevam: „ką aš pas jus veiksut Aisu in svietą an kelionės." Aina, aina, niekur nieko nepriaina; ale už tokių pustynių priėjo dvarą. Dvaras aptvertas aukšta tvora, ir ant kožno stulpo užmauta po žmogaus galvą. Mislija, kas tai yr, kad tos galvos užmautos. Ale aina tenai pažiu- It; atejo pas tą ponų, sako: „ar negauče pas jūs kokį darbą?" Pons: ,,kodėl net ne tik ką darbą, ale galėsi ir už žentą likt pas manę." Jauniausia duktė jį pasidabojo; sako: ,„šendien aik pasilsek, o rytoj' gausi darbą." O ta jauniausia duktė, atėjus pas jį, sako: „(tau užduos darb, ale tu to darbo nesibijok." Ant ryt' uždavė jam darbą, sako: ,,nuveik in girią, iškirsk penkis margus girios, išark, pasčk kviečius, nupjauk, iškulk, sumalk, pakepk pyragą ir vakare parnešk man." Nuvėjo jis in girią, nusikirto porą medžių, atsisėdęs medi ir verkia. Ale atneša toj' jauniausia duktė jam pusryčių valgit, sako: ,,„ko tu, durniau, verki?" — ,,Ką aš neverksu, kad aš to užduoto darbo padarytie negaliu, o kaip nepadarysu, man žada galvą nukirst." Sako: ,,Neverk, še galvą paješkosu." Jis pavalgęs jei atsigulė ant kelių; beješkant galvą, užmigo. Kaip jis užmigo, toj' kaip užstatė savo šeimyną — tuojaus iškirto, išplėšė, pasėjo, užaugo, nupjovė, iškulė, sumalė, pakep6, padavė; toj' merga sako: ,,nešk tėvui." Parnešęs padavė, sako: ,,gerai, kad padarei tą darbą, aik dabar pasilset, o rytoj' gausi kitą darbą." Ant ryt" sako pons: „aik in galą mano lauko, yra prudas, vandenį su rečiu išsemk, didžiausias

žuvis išrink, o mažiukias atgal saumesk, ir vėl su rėečiu atgal supilk, o tais žuvis išvirk ir paruešk man." Nuvėjęs pasėmė ap6 porą rečių, pasemnia, vanduo atgal išbėga; mislia: vienok jau aš su rėčiu t4 vandenį neišsemau." Atsisedęs verkia; ale atneša toj' duktė jain pusryčių, jis sedi, verkia: „Ko tu, durniau, verki sesk, valgik." Pavalgė: ,,„še, galvą pajėškosu." Pasidėjo galvą ant kelių ir užmigo. Kaip tik užmigo, toj' tuojaus auvarė savo šeimyną: tie kaip tik griebė, tuojaus su r6čiu vandenį išsemė ir viską padarė, kaip reikiant: tais žuvis išvirė, padavė jam: ,,na, sako, dabar nešk tėvui." Parnešęs padavė jam. Sako: ,„gerai, kad padarei; aik dabar pasils6t, o rytoj' duosu aš tau kitą darbą." O toj' pana atėjo pas jį ir sako: „duos tau tėvas aržilą prajodyt, kaip tik atsidarysi stonią, tai ištolo jau iš gerklės liepsna ais, ale tu nebijok: kaip tik užačsi, tai jis su tavim kils aukštyn, o tu jam su tuom geležiniu kaučium — vis in galvą, tai jis tavę neišneš, o tas aržilas, tai tas pats mano tevas." Ant rytojaus aina jis in stonią pas tą aržilą: kaip tik atidar6 stonios duris, dumai, liepsna iš gerklės aina — baisu žiurėt! Ale kaip jau jis viską žino, tuojaus pri6jo prie jo, R6do ant jo, tas aržilas šoko aukštyn, o šits jam su tuom geležiniu kančium vis in galvą, in galvą, o ta ponia stovi ant dvaro, žiuri, kas če dėsis. Žiuri, kad labai muša: jai pasigailėjo savo viro, sako: ,,jau gana tam aržilui pramankštei,vesk in stonią." Tas nuvedęs in stonią vel pastatė, o tas aržilas rokau, kad iškils į padanges ir jį užmuš, o kaip jam davė vis in galvą, tai jis negalėjo iškilt aukštyn ir negalėjo užmušt jo. Paskui tas aržilas negalėjo atsiverst vėl in poną visą parą. Sako toj' pana: „žinai ką dabar, kaip jis atsivers in žmogų, tai jis tavę nušaus; dabar, sako, mudu bėgkim." Stojo je in medinę klumpę, kaip sykį ženge, dvi myli nužengė ir jau js nubėgo gerai toli. Ale tas pons apsižiurėjo, kad jau jų ner, tas stojo in dvi medini, kaip sykį žengė — vis ketures miles! Sako toj' pana: ,,„tu atsigryžk, paklausyk, ar neužiat" — „Jau užia, ale da ką tik girdėt." — „Tai da toli." Atsigryžo kitąsyk; sako: „jau dikčei užia." — „„Tai jau netoli." Emė toj' pana pasivertė į arškėčių krūmą, o jį in menką paukštuką: tas nabagas tupi arškečuos. Atsivijo pons, — niekur nieko nėr, prie tų arškččių priait negal, sugryžo namon, 0 šie vėl bėgt! Pajuto, kad jau jė vėl bėga, jis -- vyt. Sako toj' pana: „Paklausyk, ar neužiat'' Sako: „jau užia" — „Tai jau netoli." "Toj' pana pasivert6 in stubelę, o jį — in šunį, o žmonės dirba apė tą stubelę, o tas šuo laksto ir loja ap8 tą stubelę. Atbėgęs klausė: ,,ar senei jau ta stubel6 stovi?? Sako: ,,jau mes če dirbam ap6 40 metų, o ir mus če tevai, seniai, proseniai jau dirbo ap6 ją." Na jau jis durnum vėl pasiliko; sugryžo atgal, o jėdu nubėgo in tokį miestą, ten apsiženijo ir likosi laimingai toliaus gyvęntie, tik nežinau, jai dabar kada nepagaus. (No M. Mikeliuno iš Ožkabalių užrašė 1895 m. V. B.)