Apė vieną galinčių, kalnavertį ir ilgabarzdį

Buvo vienas žmogus, jis turėjo labai stiprų sunų, ale tėvas nugastaudamas, kad jis labai stiprus, neimtų žmones mušt, o ant galo ir jį patį, kad ne užmuštu, siunčia tą sunų: „aik, sako, in girią, če šitoj' girioj' yra labai daug keulių, tai tu jais parvaryk." Sunus: ,,gerai parvarysu," o tas tėvas mislijo kad girinės keules jam tur smertį padarytie. Tas sūnus nuvėjo in sodžių, prašinėja aut botago linų, kanapių: kas jam davė saują, kas dvi, kas tris; susirinko dikčei linų, nusivijo botagą gerą, nuvėjo in girią, suvarinėjo visus šernus ir krūvą ir parginė namo", suvare in tvartą, paskui katras jam davė vieną saują, tam davė vieną šerną, kas dvi, tam dvi, kas tris, tam tris, o atliekamas pašaukęs tėvą išpjovė, susudė, mesos tur gana. Paskui sako savo tėvui: „„važuok in miestą, nupirk briką geležies, nukaldyk' man lazdelę,aš aisu keliaut. " Tėvas jo bijo,tūr' klausyt. Nupirkotiek geležies,kiek liepė; kalvis jam nukaleištos geležies lazdelę, pasijeme tą lazdelę, aina per svietą keliaudams. Aidams rado žmogų kalną verčiant, klausė tas drutasis: „kas tu per viens?" Ans jam sako: ,,aš kalnavertis.'' Tas drutasis: „na tai kad tu kalnavertis, tai aik šen, aisim abudu keliaut." Aina je toliau, rado žmogų su didele barzda sedintį paupije, sako, ,,kas tu per viens?" Tas barzdočius sako: ,,aš su savo barzda galių vandenį upėje užlaikyti." — ,, Na tai užlaikyk, kad mes galčtume sausai per upę pereit.'' "Tas su savo barzda užlaikė vandenį, o jėdu sausai perėjo per upę. ,,Na, kad tu

gali upę užlaikytie, tai aik šen, aisim drauge." Aina jau je visi trys; užėjo in tokį dvarą, tam dvare nieko nerado, tik vieną važnyčią, o tas dvaras buvo prakeiktas. Sako tas drutasis: „lik tu, kalnaverti, namie pietus virt, o mudu su barzdočium aisim medžiot." "Tas likęs verda, išvirė; ale ateina toks pons, sako: ,,na, ką tu če veiki?" Sako: „verdu." "Tas pons pagriebė tą kalnavertį, visą sumušė, pietus išedė, in katilą pridergė ir nuvė' savo keliu. ,,„Dabar, sako, pareis anie, o nebus pietų, bus negerai. Jis tuojaus katilą išval6 ir vėl ver. da. Pareina tie pietų — da neišviręs; sako: ,,kas tai yr', kad tu teip ilgai neišviriaiž Sako: ,,tai malkos šlapios ilgai ne užsikuria, tai už tai neišviriau." Na jau jie išvirę pavalgė. Kitą dieną sako: „tu lik, barzdočiau, namie virt, o mudu aisim medžiot.'' Tokiu pat budu tas pons ir barzdočiui skurą išpilė, iššdė ir nuvė' sau. Ale trečią dieną sako tas drutasis: ,,aikit judu medžiot aš liksu virt pietų, matysit, kap aš graitai išvirsu." Jam beverdant ateina vėl tas pons, sako jam: ką tu če veiki?" — ,,Verdu pietus." "Tas jau suprato, kas atsitiko ir su jo draugais: ,„misli, sako, kaip anie tau pasiseke sumušt, tai tu misli, kad ir su manim teip tau pigiai seksis..." Tas drutasis kaip pasijėmė tą poną už barzdos, kaip emė kuolu skaityt per nugarą! sumušė visą, sumušė, pasijėmęs už barzdos nuvedė tą poną pas kluoną, pakėlė saisparą, barzdą inkišo ir vel užleido. Pareina tie du no medžioklės jau pietus ir atšalę, sako: ,„kuūr judu teip ilgai buvot? pietus jau ir atšalę." Pavalgė pietus, po piet: ,,„na, sako, aikit šen aš jum paukštį parodysu, kokį aš pagavau." Nuvėjo pas

kluoną žiuri, kad tik barzda likus, o jau to pono nėr.

Ale tas drutasis klausinėtie pas tą važnyčią, kame tas pons gyvena; tas jam pasakė, kad in žiemius yra didelis

akmuo, po tuo akmeniu skylė, tai ten yra kits jo dvaras ir ten jis gyvena. Aina jė ješkot to akmens. Nuvėją atrado tą akmenį; pajėmęs tas drutasis atvertė, rado skylę, ale jė taj' skyle be prietaisos negali lystie. Nusivijo virvę, nusipinė tokį lopšį, ir sako tas drutasis:

„jus manę leiskit in tą skylę, o kad aš norėsu atgal, tai

aš sukrutjau virvę, tai jūs traukit augštyn." Insileido tas taj' skyle, tenai rado anam sviete kitą dvarą, inėjo in pakajus, rado sedint dvi pani, 6mė jis ten rūkaut.

2144

Tos panos sako: ,,nerekauk nes kaip pabus mus' ponas,

tai tau smertį padaris! misli, kap tu jį an ano svieto pergalėjai, če jia tavę nužudįs" — tom panom jo buvo gaila, o tais panas jis buvo iš ano svieto pavogęs. Sako tos panos jam: ,,jai nori no jo išsiauktie, tai tu šitais bačkutes, šitą su drutuoju vandeniu toliau, o aną su minkštuoju pastatyk pas lovą." Da jis prie tam atsigėr6 to drutojo vandens: kaip jis buvo drutas, paskui da drutesnis pasiliko. Pajemė to pono kardą ir tiesė tam miegančiam ponui per pilvą; tam ponui — nieko, tik prabudo. Kaip tik pabudo, tuojaus griebė vandens gert, atsigūrė to minkštojo, ir visai apalpo, o šits, jam nurentęs galvą, visą in šmotus sukapojo. Paskui pajėme iš ten brangiausius daigtus, sudėjo in tą lopšį, sukrutino virvę, ištraukė; anie, atleido lopšį, pasodino tais panas, ištraukė, atleido vel. Jau kap jam pačiam reikėjo sest, tai jis indėjo akmenį, žiurės, kas bus: sukrutino virvę, traukė, kaip tik intraukė iki pusei, virvę nupjovė ir paleido atgal. Jis jau bo' apsimislijąs, kad jė but ir »u juom teip padarę.... Vaikščioja sau viens po aną svietą. Ale jis Tado medije gripo vaikus; užėjo audra, jis juos pridengė. Perėjus tokiam bjauriam orui, jis nuvė' toliau. Parlekė gripas, sako: ,,kas če smirda žmogiena?" Sako vaikai: ,,žmogus mus uždenge, kad ledai neužmuštu." Dabar tas paukštis,sako: ,,reik lėkt ješkot to žmogaus, ar jis ko ne reikalaus už tai." Atrado tą žmogų, sako: „ko tu nori už tai, ką tu man tokią geradėjistę padarei, kad tu apgynei mano vaikus no audros!" Sako: „aš noreče,kad tu manę išneštūm an ano svieto." — ,„Gerai, išnešu, ale tu turi papjaut 80 jaučių, skuras nulupk, sukrausi ant manęs tą mėsą, tai kap aš tavę nešu per mares, o aš kaip tik atsižiurėsiu, tai tu man vis po Kulšį mesk in nasrus, teip ir padarė. Pripjove jaučių daugiau neg' liepė, sukrovė ant to paukščio, ir pats užsisėdo; kaip nešė per mares, kaip jau tik pradeda apilst atsisuka, tai tas jam vis meta po kulšį in gerklę. Ale teip toli buvo lekt per mares, kad jis jau jam sumetė visą mėsą. Jau netoli krašto, jau tas paukštis ilsta, ne tur ką jau jam mestie, 6me nusipjovė no savo kojų miukštimus ir inmetė jam in nasrus. Perlėke per mares, paleido an kranto, klausė gripas: ,,paskiause kokios tu man mėsos davei, kad labai buvo gar-

""

di ir soti“" Bako: ,,aš savo minkštimus nupjovęs inmečiau tau...." "Tas paukštis atsikrankštęs išspjove jam jo mėsą, prilipdeė ir prigijo. Dabar aina jėškot kalnaverčio su barzdočium;atrado juos švilpaujant su tom panom tam pačiam dvare, kur tuos pietus virė, išklause, kur tas kaltas, ką jį paliko tenai: išsirode kalnavertis kaltu, už tai jam galvą nukirto, o jis vedė vieną paną, o tam barzdočiui davė kitą ir pasiliko tam dvare gyventie. Koks ten buvo balius, kokios linksmybes! Ir aš ten buvau, gėriau, valgiau, buūrnoj' nieko neturėjau, per barzdą varvėjo. (No A. Berteškos iš Ožkabalių, užrašė V. Basanavičius 1894 m.)