Apė gudrius vagis

Senovės laike gyveno labai puikus ir bagotas kunįgaikštis, ale jo dvaras buvo labai puikei aptaisytas iI

laikė keturis labai didelius ir piktus šunis. Netoli nog to dvaro gyveno du broliu: vienas žeuotas, o antras nevedes. "Tas ženotasis turėjo tris sunus ir jau buvo visi užaugę virai. "Tai ką? tas neženotasis brolis susimislijo aitė vogt' pinigų pas kunigaikštį iv vadina viriausią brolio sunų, Rakydainas: „sūnau, aikim šę naktį ant laimės — aš jaučiu laimę, kad bus ir man gerai, ir tau." "Teip pat' sunus sako: ,,„aikim“ ir išėjo. Nuvėjo pre dvaro kunigaikščio. Ir riogsojo šale dvaro įtaisytos kartuvės: už didelį prasikaltimą tenais kardavo žmonis. Dėdė sako sunui, rodydamas kartuveės: ,„sunau, žiurčkie, štai kartuvės, tai jaigu mudu pagaus bevagiant pinįgus, tai mudu abudu rytoj' če pakars; o jaigų nepagaus, tai muduo abudu busim bagotu.'? Sunus atsakė šitaip d6- dei: ,,da aš noru gyventė ant svėto, negu rytoj' kad aš buče jau pakartas," ir nuvėjo namon, teip pasakęs. Antrą vakarą ir vėl dėdė aina su vidutiniu sunum vogtė pinigų: kaip kartuves parodė ir teip pasake, kaip ir pirmūtiniui sunui, teip ir šitas atsakė, kaip ir pirmutinis, irsugryžo namo. "Trečią vakarą jau dėdė aina su jauniausium sunum vogtė; atėjo tes kartuvėm, parodė kartuves ir pasakė, ,,jaigūu mudu pagaus svirne bevagiant pinigus, tai rytoj" busim abuduo aut šitų kartuvių pakarti". Sunus atsakė: „tai neko, vis aykis reiks mirtė --aiva, dede!" Jau dedė nusigando ant pristojimo sunaus ir sako: ,,sunau, veliuk gryžkim namo';" sunus sako: ,,na, ueturim aitė vogte? jaigu tu neisi, tai aš reksu ir išgirs dvare ir aš pasakysu, kad tu aini vogtė, tai ir gausi pakart6 nuo kunigaikščio. Dėdė apsiima aite, ale sako: ,,kaip preisim prė svirno dūrių, kad aš žinau — yra labai dideli keturi britonai šiunes..." Sunus atsakė: „klausyk manęs ir daryk, ką aš darysu,o bus gerai. " Dėds aps'em6 pildyt insakymą sunaus. Ir tuom laik' buvo ką tik nupjauti žirniai. Sako sunus: ,,dėde, stok, aš tavę apvynosu žirnių virkščioms, o tu paskui manę, o kaip busim jau apsivynoją, tai aš paaakysu, kaip turėsim ait6 prė svirno durių. "Tai dabartės, dede,turim šiteip ait6 prė svirno durių: tu, dėde, verskis per galvą, o aš risiuosi šonais, tai kaip šiunės pamatis nematytus sutverimus ir didelį šnnždėjimą, tai je išsigąs ir išsikavos, arha iš dvaro išbėga." Teip ir stojosi: šunes išsigandę išsikavojo ir prėjo pre svirno durių ir sunus atrakiuo spihas ir suvėjo ing svirną, visokius brangius daiktus snrinko ir pinįgus. Dabartės dėdė sako: ,„kaip dabartės galėsim išeitė, kad šunes mus nesudraskytu?' Sūnūs sako: nenusigąskė, dėde — bus roda an to ir...." Sunus rado svirne prileistas podines kiaulinių taukų ir rado spiruto, tai jis sumislio šunis nugirdyt, o paskui aitė, tai tą spirutą €m6 maišytė su taukais ir vis mestė per duris. O t6 britonai, kaip tik išmes, teip je prarija ir teip nugirdė tus šunis, kad nuvirto ant šonų, kaip negyvi. Sunus sako: ,,„dėde, aime dabartės, jos suraišiosim už vodegų ir per tvorą permesim vėną vėnoj pusej, antrą kituj'. Teip ir padarė: visus keturis šunis surišu, perka- „bino per tvorą. Dabartės sunus sako: „„aime, dėde, da ing kuknią, o aš taikysiusi pre kunigaikščio skatulkos su pinįgais, ką jis turi po galva pasidėjąs, tai ir bus gera nauda del mudvėjų abėjų." Dėdė klausė: ,,„kaip galėsim inaitė ing pakajų?" — ,,Klausyk, dėde, kaip galėsim inaitė: aš kaip pabarškįsu iug duris, tai tu Rtovekė užpakalij' manęs pasilenkęs; kaip išeis tarnaitė adarytė durių ir klaus, ką reikalaujam, tai aš sakysu, kad girdėjau, šviesiausias kunigaikštis mili labai gražias pasakas, tai aš noriu pasakytė tikrą atsitikimą, o tu, dėde, inksmuk6 per mano terpkojį ing prėmenę, o paskui insigauai ing kuknią." Teipir padarė abudu: sunus nuvėjo pr6 kunįgaikščio, o dėdė ing kuknią kept6 naktipėčių. Sunų nuvedė tarnaitė pas kunįgaikštį, idant papasakotu gražią pasaką: kunįgaikštis buvo jau gatavas gultė, bet, kaip sunus persistatė su gražoms pasakoms, kunįgaikštis pristojo an to. Sunus pradėjo pasakot6 teip, sako: ,,buvo turtingas ir mandras kunįgaikštis, ir atėjo vagys išvog6 jo brangiausius daiktus, šiunis už vodegų surišo ir ant tvorų iškarstė ir skatulką su pinįgais iš po galvų pavogė." Kunįgaikštis beklausydamas buvo nuvargęs ir užsnudo, sunus Kunįgaikščio pinįgus iš pogalvių jau pavogęs sako: „šviesiausias kunįgaikšti, ar klausote mauo pasakos?" budįdamas kunįgaikštį paklausė. Kunįgaikštis sako: „prašau, kad ateitum vakare pabaigte pasaką." Sūnus persiprašė kunigaikštį, atsisveikino ir išaidamas riktelėjo garsiai: ,,dėde, vartikė, nesudegįk mėsą." Gavęs inksmuktė ing kuknią, sūnus atrado viską teip padaryta, kaip buvo insakyta dėdei. Pasivalgė, pas'emė visus brangius daiktus, ką būvo pačmę,

-

| ind 2

ir pinįgus su skatula. Ant rytojaus, sukilus visiem dvariškiam, rado šiunis suraišiotus ir svirno duris adaras ir pašaukė kunįgaikštį persitikrit, kad buta vagių. Tai tada kunįgaikštis suprato, kad tie patys buvo, ką jam pasaką pasakojo pereitą naktį. "Tai tada apžinojo aplink visi kaimynai, kad kunįgaikštį labai dimnai apvogė. Ir dasigirdo kunįgas ir atėjąs išklausinėjo, kaip tai kas galėjo preiti pre svirno durių per tus britonus, kur buvo prė durių. Ir pasakė kuuįgas: „aš jau bučiau supratęs ir juos bučiau suemęs tokius vagis.'' Tai kunįgaikštis labai supiko ir sako: ,,kad kas tavę apvogtu, tai aš labjau pasijokčiau, negu kunįgas iš manęs jokės, kad aš nesupratau vagių mandrumo.'? Tai dasigirdo tą viską tie patys vagys, ded6 su sunum, kad kunįgas sakė, kad jis butu supratęs mandrumą vagių. Tai tiedu duo vagys: pradėjo mislit, kaip kunįgo pinįgus galėtu gautė pavogt. Teip sunus sako: ,,dėde, žinai ką? einame vėžių prigaudit" — teip ir padare. Prigaudė vėžių ir nupirko mažukių žvakučių ap6 kelis dešimtis ir sunus sako: ,„eime dėde, ing bažnyčią" — o tai jau buvo sutemę. Atėjo pre bažnyčios, sunus atrakino duris, suvėjo ing bažnyčią užsidegė vieną žvakutę, apsiredė abudu ilgoms baltoms drapanoms iki žemei „pr adėjo vėžius iš grebšio leist ir ing kojukę kožnam vėžiui inspraudė po žvakutę ir paleido ing bažnyčią tai kaip pasklydo po visus kampus tų vėžių pasirodė labai navatna švėsa no jų vaikščiojimo. O jėdu išėjo iš bažnyčios, atsistojo tarpu durių. Kaip pamatė špitolnikai didelę švėsą bažnyčioj'- atėjo žiurėte, kas yra bažnyčioj' — rado, o tuodu viru baltuse rubose stovinčius, paklausė: „ko reikalaujate?" Atsakė,kad ,,atėjo su keliais šimtais dušių neštė jusų prabaščių su kūnu ir duše ing dangų..." Tuojaus ir prabaščius pribuvo ir paklausus, kas jus 6sate, atsakė: „š. Petras au Paulium ir sa pulkais da šventųjų, kurė bažnyčioj? meldžia- Si: mes esame susti nog vešpaties Dievo, idant prabaščių nuneštume sų kunu, duše ing dangų, tiktai turi visus turtus išpardute ir pinįgus iš bankų atimtė ir trečę vakarą šiče mums atneštė ir atidote." Teip kunįgas ir padarė — višus turtus pardavė kono-pigiausei ir pinįgus iš visur surinko, nunešė prė bažnyčios durų, rado tuodu belaukiančiu, atidavė visus pinįgus šventėmjėm. Tuodu pasakė: ,,„lysk6 ing maišą! turi da ait6 per čyščių, turi

nukeste da biskį mukų, o tada tesiog aisi jau ing dangų." Kunigas įlipo jau ing maišą; sunus užrišo dručei ir abuodu velka tą maišą pre tų kunigaikščio kartuvių. nuvilko kunįgą maiše pre kartuvių ir kalba ing kunįgą: „„da turi bute per nekurį laiką ant oro, idant viską atpakutavot6 už savo kaltes." Ir užrišo virvę už maišo ir pakėlė nog žemės ir parašė kortelę ir pastate diktą lazdą: kas ateis pažiurėtė, kožnas turi trauktė 3 kartus per tą pakartą maišą. Sūnus ir dėdė pasake: ,„buke kantrus ir ramus, pakutavot tikrai; kaip jau busi atsipakutavojąs tai mudu pribusim ir nunešim tą syk ing dangų." Paėme pinigus ir nuvėjo sau namon"' Ant rytojaus, kaip tik sukilo dvarokai, pamatė pakabįtą maišą po kartuvėm nuvėjo, paskaitė, kad tris kartus traukte per tą maišą — tą je išpildė ir dave žinę kunigaikščini ir tas tą patį padaie — traukė 3 kartus su lazda. Ale paskui kunįgaikštis pasakė nuleiste maišą ant žemės pažiuretė, kas ten yra. Atrišus — iškilo tas kunigas! Ką iš jo jokėsi, jokėsi, kaip mandrei buvo apvogtas! "Tada kunįgaikštis jokėsi, sako: ,, mane apvogė, ale aš muštė negavau, o kūnįgas visus turtus atidavė ir da muštė gavo." (Užrašė Petras Degutis (iš kur?), gyvenantis Hudson, Mass., Amerikoje. "