Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Lietuviai, nors gyveno senuose laikuose stabmeldystej', bet tvaną minėjo savo pasakose ir terp mus senųjų dar yra likęs atskambys ir iki šei dianai, ką galim pat6- myt, jog turėjo buti dievaitis, kuris vald6 viršunes medžių, orą ir kitus augštus patėmyjimus, o jį paprastai vadįdavo Vėjas. Dievaitis Vėjas turėjo keturis sunus, kurie tevo paliepimo klausydavo ir katrą į katrą pusę pasiųsdavo pusti į orą, tokiu vardu vadydavo: Rytis, Pietis, Vakaris ir Siauris. |
Kartą tie sunus norėjo matyti marių dugną ir kas ant jo yra ir susitar6 pusti iš visų pusių ir iškelti vandenį augštyn ir teip padar6;bet išputus vandenį iš jurių ir vėl puolė staiga žemyn ir negalima buvo matyti. Tokiu budu sumislino sueiti į vieną pusę; ir suėję put6 toli ant kranto, o tada jie ką datyrė, ar ne?.... kas ant jurių dugno, nežine, bet užlieta žemė jautė didį tvaną ir viską vanduo sunaikino. (Girdėta pasakojant nuo Klevinės Kunctienės, nuo Verčiškės Balsienės ir Smilgių Girdaucko, Griškabudžio par. Naum. pav., Suv. gub.,— J. Kovas)
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, Nr. 24
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
