Apė bernaitį be laimės

Vienas bernaitis niekada neturėjo laimės, kur tik tarnaudavo, pasibaigdavo metai, n6 pats nejausdavo alga, nieko ir nieko negalėdavo ussidirbt! Kartą pas, vieną ukinįką derasi ant ištisų metų tarnauti; o pas tą ukinįką ant kiemo buvo didelis akmuo; susiderėjo tą akmenį į algą, mislydams: jau tas tik neprapuls. Tarnauja.... Ale kas, tas akmuo žymu, kad kas kartas eina vis mažyn; vienog iki galui metų nesteugė sunykt, liko teip kaip gera kumščia. Atsisveikinęs ukinįką, pasemė tą akmenį ir eina sau kitur pelnytis maisto. Užpuolė vakaras, pradėjo temti, priėjo tameią girią ir mislino girioje nakvoti; pasitaise lapuotų šakų ir rengėsi gulti, klauso, kad keliaudami keliu šneka, ir lig but ape jį. Keleiviai artinasi artyn, žiuri — dvi moteriškės joja dviseda, o tai buvo Laime ir Giltinė. Laime pasakojo giltinei, kad ji ant vieno vaikino užpuolus korot, tai tas ką nedaro neprasigyvena ir gana. Toliau sako: ,„Sįmet tarnavo pas vieną ukinįką, susiderėjo algos tokį didelį akmenį, kuris buvo ant to ukinįko kiemo, tai ir tą sudilinau, vos tik truputį nepaspėjau, tai tas liko." — Bernaitis, girdedamas viską, užpyko ir, prišokęs prie laimės, kirto su tuom akmeniu jei į dantis, kad net visi dantys išbyrėjo! Laimė persigandus vijo žirgą griaičiaus, nes ji pavadį turėjo. Giltiuė pamojo bernaitį, kad sčatu Arauge pas juodvi ant žirgo; teip laimei nematant, bernaitis ussisšdo ir joja visi trys. Prijojo plinę ir ligę didelę pievą; vėl laimė pradėjo pasakoti: ,,ve kur to žmogžudžio tai but" dalis, kad užvestu ukę; iki trijų kartų tai vis triobos sudegtu, o paskui labai turtingų taptu." — Išklausęs bernaitis savo laimės, nušoko nuog žirgo, padekavojo už pajodinimą ir pasiliko tam daigte gyvęt. Pirmus tris kartus budavojo triobas iš šakų, o toliau issibudavojo tyče puikes, apsivedė ir laimingai gyveno, o šendie' kaime Bernaičių jo vaikai, ar vaikų vaikai gyvena,