Kaip viens pons pinjgus kavojo

Kad kitą syk, kaip buvo baudžiava, baudžiauinkai rudens laike kulė pono skuniose; duona, kurią jie valgydavo, budavo kai durpa, nes dėl baudžiauninkų javus ne vetydado, tik išgrebstydavo ir, sumalę, duoną pakepdavo. "Tada baudžiauninkai, negalėdami duonos valgyt, išsipustydavo rugių saujas ir su vandeniu nugerdavo. Kad ir žmonės suspausti dručei buvo, ale žmoniški jausmai ir širdis tankei virė misle apie liuosybę, o teip nekartą ir aštrei pašnekėdavo. Teip vieną sykį suskundė ponui, kad baudžiauninkai daro sukalb4 ant kokio tai darbo; pons: ,,palauk — sako — mes datyrsim...." Išgraž6 skrynios apačę, įdėjo į tą skrynę pons savo pačę, užvožė ir užrakino, atneš8 ir padėjo skunioje, kur baudžiauninkai kulė. ,,Vyručiai — rekė pons — svetima šalis ateina, kavokit pinįgus mano." Baudžiauninkai pakavojo po šeudais tą akrynę, stojo prie savo darbo ir pradėjo savo šnekas. Ta ponia, skrynioj' budama, ir nugirdo kasžin ką baisaus pasakius, ištare: „dabar tai jus visi neliksit gyvi...." Per baudžiauninkus šiurpulys, kaip vanduo, perbėzo, ale pašnabždoms susikalbėjo jie ką padaryt: pačmė pamaži tą skrynę, užnešė ant jaujos ir padėjo ties duminiu, jaują da gerai užkuriuo.... . Kada jau nustojo burzdėti toj! skrynioj', baudžiauninkai nuėmė ją vėl no jaujos. Vakare pons atėjo su savo dvarokaia: „(tai ne ateina — sako — svetima šalis, nešim vel pinigus į pakajus." Kada pons rado pačę be dušios, paleido garsą: ,,ponia mi-' re, ponia mire...." (Pasakojo Marcelė Skelčiutė iš Rudžių, Naumies. pav., ir tvirtina, buk tai atsitikę Lesnistvos dvare K. Stiklius).