Apė vieną girininką ir kėturesdešimtį žmogžudžių

Kad kitą syk' pagirijo gyveno vargdienis žmogelis,

vadinamas ,,girininku." Vieną wykį, važiuodamas per girę pro didelį kalną, išgirdo baisų užimą; pažiuri aukštyn, — ugi kaip debesys nusileido į kalną ir su šnekėjimais ir rekavimais prapuolė; nutupė,kaip pekla ant kalno. Kokį tai žodį tas debesys ištarė, — kalnas sudrebejo iv nieko negirdėti. Ale tas girininks įsitemijo tą žodį, kur' tam" debesije ištarė, ir su tuo žodžiu kalną atidare. Po valandai vėl tas pats žodis davėsi girdėti: kalnas sudrebėjo ir tas debesys, baisei uždamas, aukštyn iškilo ir nulekė į vakarų šalį. Girininkas prisivažiavęs savo vežimelį prie kalno, ištarė tą žodį, kurį girdėjo tą debesį ištariant, — akies mirksnij' kalnas vėl atsidarė, ir eina girininks į tą kalną, kaip į kokį dvarą, visur puiku-puiku, gražu, tik auksas varva! "1ų pinįgų auksinių, cidabrinių dideli aruodai ir baisios kruvos supyltos! Labai neramu tam dvare. Girininkas pinįgų po kelis sykius išsinešė iš to dvaro, po kiek tik pakėlė, prisikrovė pilną vežimėlį pinigų ir parvažiavo namo." Koks džiaugsmas buvo to žmogučio, jo pačios, ir vaikelių! Prisipirko dikčei, duonos, mesos, drabužių ir da daugybe pinigų liko, kad n6 suskaityt' nebuvo galima! Kaimynai pajuto, kad, jau jų kaimyns suskis atkuto, o labjausei parupo apė tai broliui, kuris buvo bagotas. Dvi sanvaiti suko jis galvą, kad išmislijo, kaip galima dažinot', kaip tas suskis pralobo. Ant galo padarė balių, ir į tą balių savo brolį girininką pavadino, nors kitą syk? niekad" nevadydavo. Pradėjo mylėt kaipo brolį su karšta širdže, degtinės nesigailėjo del savo brolio. Kada gerai brolį bagočius prišereė, prigyrdė, pradėjo kvosti, ,dėlko prabagoto." Girininkas' da iš syk? nenorėjo sakyti, ale tas brolis bagočius labai mokėjo kvosti ir girininks, lyk sapnuodams, viską išpasakojo. Tada bagočius, palikęs ir balių, išėjo į girę ant to paties kalno, ištarė tą žodį — kalnas atsidarė ir bagočius, įėjo į tą dvarą; kada bagočius pamate baisybę pinigų, iš to džiaugsmo net apalpo. Po valandai atsigavo, pas'emė dangybę pinįgų ir jau buvo beinąs laukan, ale durys uždarytos, ir per tą džiaugsmą užmiršo bagočius tą žodį, su kuriuo" galima duris atidaryt' Ką darysi Nelaimingas atsistojęs ir stovi. Ugi pareina baisei uždami debesijo keturesdešimtis žmogžudžių....; tarė žodį — atsidar6 kalne dvaras ir įeina, žmogžudžiai, randa tą ba-

"gočių prisikrovus pinigų bestovintį. Pačmė žmogžudžiai tą bagočius, perkirto per pusę, ir vieną pusę terp durų prikalė prie vienos edverijos, kitą pusę — prie kitos. Bagočiaus pati, nesulaukdama savo viro, nenurimo namieje, bėga ir šen ir ten. Atbėgo pas švogerį, tą giriniuką, ir praše to, kad eitu žiurėt. Girininkas, važiuodams per girę, sumislijo eit į kalną pinįgų pasiimt“, priėjo kalną, ištarė tą žinomą žodį — atsidarė kalnas ir įeina į kaluą tas švogeris. Ugi žiuri, tas jo brolis prie dviejų edverijų prikaltas! "Tą girininką šiurpuliai, kaip žvyTiai, perpylė, ale nieko nelaukdamas, pas'em6 pinįgų. draug ir tą savo brolį ir parkeliavo namo.?' Pati jo gailei apsiverkė, ale tuojaus mislyjo, ką padaryti. Suaiješkojo seną kurpių, ir, akis užrišę, atvedė į to bagočiaus trivbą, ir susiuvo tą bagočiųį kruvą. "Vą senį kurpių vėl, akis užrišę, nuvedė į tą jo vietą, kad jis nežinotu nė kur buvo, ne per kur jį vede. Paskui vadino daktarą vieną sykį, antrą sykį; kada jau daktars buvo beinąs pas tą bagočių, ale tas girininks išėjo priešais ir pasakė, kad jau numire. "Tada iškėlė puikius šermenis; visi valgė, ger6ir giedojo; ant galo labai puikei pakavojo. Paskui tas girininkas paeme to bagočiaus pačę už moterį, nes ta moteriškė buvo labai dekinga už tai, kad visą reikalą vedė ir išvedė viską gerai be apsirykimo. Kada žmogžudžiai sugryžo į kalną ir nerado to žmogaus prie durų edverijų prikalto, nusigando, ir neišmanė, ką daryt; ant galo šnekėjo keles dienas, ir viens? išsirado kytriausias, kuris aps'emė suješkot tą piktadėją, kuris pavoge tą iš to kalno bagočių. Eina dabar tas kytrasis žmogžudis per laukus, gires per kaimus, dvarus, ir netyče užeina pas tą mums žinomą kurpių. "Tas kurpiūs kala, kausto čebatą; žmogžudis paklausė: ,„o ką, senuk,' ar da tu matai tuos čebatus kaustyti?" — ,,E, brolyti, kad aš žmogų per pusę perkirstą susiuvau, o tie čebatai tai man nėr nė ką." Žmogžudžiui dinkt' į galvą ap6 tą žmogų perkirstą! Valandą pamislijo ir vėl paklausė: ,,o kurtu tą žmogų sūsiuvai?" — ,,Kad n6 aš pats nežinau; kaip manę vedė prie to darbo, tai akis užrišo, kaip atgal vedė, vėl teipgi užrišo." —- ,„O ar tu dabar nerastum tos vietos, kur tavę vedė?“ — ,„Nežinau," atsakė kurpius. Tada žmogžudis kurpiui akis užrišo, ir vedė, Kada kurpius numane, kad jau į tą vietą jį atvede, tada pasakė žmogžudžiui, kuris priėjęs ir su kreida įrašė į duris, ir vėl tas žmogžudis kurpių atgal nuvede. Kada tų namų mergina užtėinijo, kad durise įrašyta, iš savo durų ištrynė, o į kaiminų duris įraše. Atėjo naktis, atbėgo žmogžudžiai visi 40, pas tas duris, ir randa tą įrašymą į kitas duris. Nieko neveikę tie žmogžudžiai gryžoatgal'. Kitą naktį vėl €jo su tuom' kurpium ir vel įrašę į duris. Naktije atėję vel rado ištrinta. Ant trečios nakties vel tą kurpių vedėsi parodyt, ir tas žmogžudžių vyresnysis atsiskaitė no galo keliutas gyvenimas. Ant paskutinės nakties žmogžudžiai prisirengę ketuūresdešimtį bačkų, į 89 žmogžudžiai sulindo, o į keturesdešimtą alyva pripylė, užkinkė arklius susitarę, vežimą prie vežimo prikabino, ir važiuoja. Vyriausias žmogžudis pirmntinius arklius keravija, ir teip važiuoja. Jau netoli ir vakaras. Atvažiuoja pas tą mums žinomą girininką ir prašesi į nakvynę. Tas geros širdies žmogus, nieko nemislydam's, leido į nakvynę. Pasistatė tas svečias tas bačkas, aut kiemo, buk tai su alyva, o pats nuejo pas tą žmugų ant vakarienės. Vakare tarnaites, ir merginos taise puikią vakarienę, kaip dėl tokio bagoto svečio. Teip vakarienę beverdant, neteko lempoje alyvos; tarneitės eina pasivegt į tas bačkas alyvos. Priėjo prie statinių, pradėjo grabiuet — ir vien's žmogžudis pamaželi atsiliepė: „ar jau" Mergina atsakė; ,„da ne." "Tada iš pirmutinės backos semė alyvą, pylė į puodą, virino, ir karštą alyvą nešė ir ant tų žmogžudžių pylė, per špunkas. Kada jau nebuvo gyrdėt rekimo, nė trankimosi, paliovė merginos pylusios ir visą alyvą Rau išsipy- Ie. Kada po vakarienei visi jau sugulė tas alyvininks buvo paguldytas puikioje lovoje. Kada jau į patį įmigų žmogžudžių vyresnysis, pakilo iš lovos, išlindo per langą ir priėjo prie statinių, pasmirdo žmogžudžiui baisei žmogiena, tai, viską palikęs, pabėgo, palikes vežimus, bačkas ir negyvėlius.

Išbėgęs žmogžudis ilgai mislyjo, kaip but galima atkeršyt tam giriniukui, kuris pavogė tą perkirstą žmogų ir jo visus draugus. Mislijo jisai kelės dienas ir sumislijo. Turčdams dikčei pinigų, pradėjo užvesti amatus, prekystę, ir apsigyveno netoli to girininko. Kada jau išrodė dideliu ponu, buvo visų godojamas, vieną sykį tas girininkas padare didelį balių; ant to baliaus su-

S E IIr-„ vw.

kvietė visus kaimynus ir pažystamus, ir tą pirklį žmogžudį. Visi svečiai linksminosi, gėrė, ale tas žmogžudis vis taikosi prie to girininko! Neva priėjęs myluoja, bučiuoja, tam tarpe mergina, jau mums žinoma, kuri kitą syk durise raštą ištrynė, pamatė, kad tas žmogžudis kokį tai žibantį daiktą išs6mė. "Tada mergina, gerai prisižiurėjus, pažino tą vagį žmogžudį, kuris pirm keliolikos metų išbėgo, palikęs vežimus, arklius ir sušutusius draugus. Jau žmogžudis buvo užstatęs savo aštrų peilį, kad papjaut' tą girininką, ale tam tarpe mergina paeme lanką, ir, tamsoje stovėdama, peršovė tą žmogžudį su vilyče. Koks pasidarė sumišimas terp visų svečių! Tuojaus tą merginą pagriebė ir jau ketino nukankyti, kada ant galo rado pas tą žmogžudį daug visokių raktų, peilių, teipgi rado raštus aps visokius atsitikimus ir ketinimus. Tada dovanojo tai merginai, ką butu buvus kora; negana to da apdovanojo didelei tas girininkas, paskirdamas pusę savo turto tai merginai, už ką jį no mirties išgelbėjo. Paskui buvo tos merginos "veselija; ji pavirto į ponę. Aš ir ant tos veselijos buvau, per barzdą taukai varvėjo, burnoj' nieko neturėjau; ten valgiau ir geriau, dikčei linksmybių turėjau. (No J. Dubinsko iš Naumiesčio, užrašė K. Stiklius 1900).