Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Seniau žmonės švento Jurgio vilijoj turėdavo nešti bažnyšion dovanų. Daugiausia ūkininkai. Viename sodžiuje gyveno seniukas, kuris turėjo margą karvę. Vienais metais jis sumanė nenešti bažnyčion dovanų ir, pasiėmęs kirvį, išėjo miškan. Ten jis išgirdo, kad šventas Įurgis liepia vilkui papiauti jo margą karvę. Senis be dvasios parlėkė namo, nujuodino savo karvę — ir Žiūri ką vilkas darys. Vilkas atbėgęs nerado tos karvės, kuri jam buvo liepta papiauti ir, nieko nepešęs, pardūlino atgal. Taip tas senis apgaudinėjo vilką trejis metus. Ketvirtais metais girdi senis, kad šventas Jurgis liepia vilkui papiauti jį patį Užsidarinėjo senis langines, užsklendė duris ir laukia vilko. Vilkas pabėgiojo aplink senio trobą ir nulėkė miškan. Bet senis vis bijojo ir nosį iškišti pro duris. Tuo metu apsirgo vieno dvarininko duktė. Kadangi tas senis buvo šioks toks šundaktaris, tai tarnas, atsiųstas pono, turėjo parvežti jį pas ligonę. Senis įlipo karieton. Tarnas jį užrakino karietoj ir veža. Žiūri — keliu eina labai graži mergaitė ir šlubuoja. Privažiavus karietai, ji ėmė prašyti pavežėti, nors iki dvaro. Tarnas ją įleido karieton pas senį ir atvažiavo dvaran. Kai atrakino karietą, tai iš jos iššoko vilkas, o senis gulėjo papiautas. Tokiu būdu vargšas senelis baigė savo gyvenimą.
Užrašė M, Ratkevičiūtė. Pasakė A. Pranaitytė, Paberžių km., Baisogalos val.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 2 (1930), 1930-01-01T00:00:00Z, Nr. 9
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
