Stiprus Jonukas.

Senovėje ilgai reikėjo kariuomenėje tarnauti. Tada gyveno vyras ir moteriškė. Išėjo toks įsakimas, kad vyras turi į kariuomenę eiti. Išėjo. Ngai tam vyrui nesugrįžtant, žmona apsivedė su kitu vyru. Juodu begyvendami susilaukė sūnaus, kurį pavadino Jonuku. Kartą vyras labai subarė savo pačią. Ji labai susigriaudino ir sumanė eiti savo seno vyro ieškoti. Sumanė ir padarė. Pasiėmusi ir Jonuką, Ieidosi tolimon kelionėn, nežinoman kraštan. Toli nuėjo beieškodami. Tik kartą prieina kryžkelę. Križkelėj kryžius, ant kryžiaus auksinė juosta, toje juostoje sidabrinės raidės. Jonukas sako: „Mamyte, aš Iipsiu paimti juostą“. Motina, bijodama kokios bėdos, neleido paimti juostos. Paėjus kiek, Jonukas sako: „Aš eisiu savo reikalu“. Motinai sutikus, Jonukas ir nuėjo, bet ne reikalo atlikti, o juostos pasiimti. Paėmęs juostą, apsiviniojo ant dešinės rankos; kai tik apsiviniojo, pajuto, kad jis labai drūtas pasidarė. Priėjęs prie pušies, stuktelėjo, ir pušis išvirto. Priėjo drie ąžuolo, kumštelėjo, tr ąžuolas išvirto. „Mama“, sako Jonukos: „aš šitą pušį panešiu“. „Et, tu, vaikeli, toks mažas argi pakelsi. Jos stipriausiam arkliui nepavežti“. Jonukas paėmė pušį, užsidėjo ant pečių ir neša, kaip kokią lazdelę. Ilgai ar trumpai ėjo, pagaliau priėjo trobelę, kurioje gyveno jos pirmasis vyras. Nusidžiaugė, pasibučiavo, ir visi trys toje trobelėje apsigyveno. Tik kuriom laikui praėjus, ėmė pirmasis vyras neapkesti Jonuko tr bauginti

motiną, kad Jonukas judu gali užmušti. Taip baugino, taip baugino, kad nutarė jiedu Jonuką nužudyti.

Vieną kartą, vaikui užmigus, jiedu tariasi, kaip čia jį užmušus. Sumanė, jam bemiegant, drožti girnapuse miegančiam per galvą. Bet kai jie taip tarėsi, vaikas nemiegojo, tik buvo prisimetęs, kad miega, ir viską girdėjo. Užgesino tėvai žiburį, ir vyras nuėjo girnų akmenį paimti, o vaikas tuo metu palindo po lovą ir tupi. Vyras, atsinešęs girnapusę, kaip drož ton vieton, kur mane, kad vaiko galva yra, net visa lova subraškėjo, bet Jonuko, žinoma, neužmušė, nes jis tuo metu po lovą sėdėjo. Kai potėvis nuėjo savo vieton ir atsigulė, Jonukas išlindo iš palovės, užsidėjo girnapusę ant galvos ir užmigo. Ant rytojaus potėvis žiūri — vaikas gyvas beesąs ir miegąs sau ramiai. Dar labiau nusigando potėvis, bijodamas, kad Jonukas nesužinotų, kad jo užmušti norėję. Pasišaukė tada žmoną ir sako: „sužinok iš sūnaus, kame jo tokia galė, jog aš, nors drūtas esu, negaliu jo go nuveikti. Mat, drožiau girnapuse į galvą, o jis nė nenubudo“,. Ėmė meilintis, ėmė klausinėti motina, kame Jonuko galė. Jonukas“ nenorėjo sakyti, bet motina taip prašė, taip gera buvo, galvelę jam sušukavo, jog Jonukas neiškentė irc visa motinai pasakė, o toji papasakojo tuojau vyrui. Kai Jonukas buvo užmigęs, jam bemiegant nuvyniojo tėvai nuo rankos tą stebuklingąją juostą, ir Jonukas paliko visai silpnas. Paskui nuvedė Jonuką į mišką, ten išlupo po vieną akį tėvas ir motina, ir paliko jį aklą girioje. Sėdi Jonukas girioje ir verkia. Jam beverkiant, atlėkė juodvarnis ir sako Jomukui: „Neverk, berneli, aš tave išgydysiu. Kad tu norėtum man patarnauti, tai aš tave dar ir laimingu padaryčiau“. Jonukas sako:

„Kad tu mane darytum laimingu, aš tau atsilyginčiau, ir pildyčiau kiekvieną tavo norą“. Varnas nulėkė ir atnešė Jonukui vaistų. Patepė vieną akį — ogi mato. Antrą —ir vėl mato. Jonukui džiaugsmo nebuvo galo. Juodvarnis dar davė kitų vaistų ir sako: „Kai nueisi namo, išsttėpk gerai šitais vaistais tr įHisk į krosnį; tenai yra plyšys; papūsk pro plyšį ir surasi ten savo juostą“. Taip Jonukas ir padarė. Radęs juostą, jis vėl nuvyko girion juodvarnio pamatyti ir pasitarti, kaip potėvį nugalėti, o tasai jam sako: „Tavo tėvas Iabai Iengva apgalėti, bet tu turi anksčiau dar jo septynis brolius nuveikti. Vieną su viena galva, antrą su dviem, trečią su trimis, ketvirtą su keturiomis, penktą su penkiomis, šeštą su šešiomis ir septintą su septyniomis“. Jonukas jautė tiek iegų, kad nenusigando ir nutarė užmušti ir tuos baisus potėvio brolius. „Tu vienas nieko neįveiksi“, — sako juodvarnis. „Stai tau švilpukas: kaip juo užšvilpsi, visi žverys pas tave subėgs: kurią galvą nukirsi, tą jie sudraskys“. Jonukas susišaukė visus žvėris. Varnas nuvedė Jonuką pas tuos brolius ir davė kirvį. Nuėjęs pas pirmą brolį, rado jo duris baisia spyna užrakintas. Jonukas pasukino spyną, ėmė ir nusuko. Atvėręs duris, pamatė vienagalvį brolį, iškišusį liežuvį. Jis, pamatęs Jonuką, suriko: „Kaip drįsat čia įeiti?“ Jonukas tuoj šmūkšt ir nukirto jam galvą. Eina pas antrą, trečią, ketvirtą, penktą ir šeštą. Juos visus lengvai nugalėjo. Pagaliau atėjo pas septintą. Susirėmė juodu. Jonukas kerta galvas, o žvėrys jas drasko. Pagaliau nukirto šešias galvas, o septintos ir nenukerta. Pailso Jonukas. Bet vis delto pavyko ir ši paskutinė nukirsti. Jonukas pamatė dar vienas duris, spinta užrakintas; atsidaręs jas, rado daug žmonių, suvarytų kalėjiman. Jie buvo visi išbalę ir alkani. Paleido juos visus Jonukas, o patsai nuėjo pas tėvą. Jis įsakė žvėrims nuvaryti tėvą į tą vietą, kur buvo nužudyti jo brofiai. Kaip tik jį nuvarė į tą vietą, jam akys ėmė ir iškrito. Juodvarnis kapt ir sulesė. Paskui juodvarnis sako Jonukui: „Tavo motina labai nusidėjo, su. raganium begyvendama; iškask duobę, įstatyk motiną ir užkask ligi pusei“. Jonukas taip ir padarė. Sako, dar ir dabar ji esanti gyva.

Papasakojo K. Paukštys.