Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kitą syk ėjo būrys kareivių ir užėjo į dvarą. Tame dvare vaidinosi. Ponai, kur ten gyveno, išvažiuodavo kitur nakvoti. Kareiviai nuvargę nepasibijojo ten sustoti ir greit sugulė. Atėjo dvylikta va- Ianda nakties, ir pradėjo vaidintis; vis kažkas šaukia: „Versiuos, versiuos, versiuos, versiuos!“ ir tolyn vis labiau ir labiau šaukia. Visi kareiviai pabudo, nusigando ir išbėgiojo, tik vienas pasiliko ir sako: „Verskis, verskis, pamatysiu, kuo tu virsi. Bet vistiek aš nebėgsiu, kol kelnėmis apsiausiu“. Ir tuojau — čiūšt ir pabiro pinigų krūva. Kareivis suprato, kad tai buvo užkeikti pinigai, sužėrė juos maišan ir užrišo. Bet vienas neįstengė nė pakelti; tad jis pasišaukė draugus. Turėdamas daug pinigų, jis labai gerai gyveno ir dar draugus savo
apdalino.
Papasakojo Paukštienė Ona iš Lušnos.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924), svetainės įrašo Nr. 16
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
