Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senai viename name vaidinosi. Tik prisiartins dvylikta valanda, kai iš papečkės ir išgirsi: „Eisiu, eisiu, eisiu, eisiu!“ Ką darė, ką klausinėjo, niekas negelbėjo. Parsivežė kunigą. Tas pirkią šventino, maldas kalbėjo — o kaip vaidinosi, taip vaidinosi. Nakvoti niekas juose negalėjo. Kartą išgirdo jaunas kunigas, tai jis, pasiėmęs savo knygas, atėjo pažiūrėti, Jau dvylikta artinasi, ir kunigėlis pradėjo bijoti.
Neužilgo pradėjo taračkytis papečkėje: „Eisiu, eisiu, eisiu, eisiul“. Kunigas sako: „Eik, eik“. Kažkas ėmė papečkėj judėti ir vis smarkyn šaukia: „Eisiu, eisiu!“. Kunigas vėl atsako: „Eik, eik“. Išsitaračkino, išsirioglino stenėdama meška ir vis kartoja: „Eisiu, eisiu“. Kunigėlis pradėjo labiau bijoti, smarkiau meldžiasi, o meška vis artyn repečkioja su savo žinomu „eisiu, eisiu!“ Kunigas vos gyvas iš baimės, bet vis kartoja: „Eik, eik“. Jau užkopo ant uslano, jau pirmąstas kojas uždėjo ant stalo — kunigas gi kad drož drožęs knyga per snukį, tik čiarkšt — meška pinigais pabiro. Visiems užteko tų pinigų. Daugiau jau niekad ten nesivaidino.
Papasakojo Ona Paukštienė iš Lūšnos, £ Višakio—Rūdos parapijos.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Tauta ir žodis. Kn. 2 (1924), svetainės įrašo Nr. 17
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
